Romeo

Mano mielas Romeo,

Šiandien tavo lūpos, tariančios meilės prisipažinimus kalbėjo ne man. Sėdėdama kažkur žiūrovų gretose pajutau nenumaldomą džiaugsmą kai tu nebegalėjai tverti iš juoko dėl savo tariamų žodžių. Mielasis mano Romeo, tu nusijuokei jai, tai vištai tiesiai į veidą ir išgėrei nuostabiojo nektaro – alaus. Tu jai parodei nepagarbą. Taip jai ir reikia! Ji nėra verta tavęs, tavo meilių prisipažinimų. Tu jais netikėjai kai prieš tavo stovėjo mergiotė – kaliausė! Tu likai man ištikimas. Tu ir tik tu nenuvylei. Ak, Romeo, aš svaigstu nuo tavo nuostabiai džergšiančio balso, neįtikėtinai originaliai tvarkomų nagų (ir kaip tau pavyksta po savo panagėmis sudaryti tą nuostabų juodumo sluoksnį?). Aš paprasta nusidėjėlė gal kiek primenanti mokyklos bibliotekininkę negaliu atsistebėti tavo stiprybe, jėga kai tu tempi tą neįsivaizduojamai sunkią grandinę prikabintą tau prie jau nudėvėtų inkariukų, kurie jau seniai neteko savo pirminės išvaizdos. Ak, kaip tu nuostabiai su jais atrodai. O tavo nuostabiosios kojos!!! Tie džinsai kuriuos tu kasdien mūvi tokie aptempti ir išryškina tavo lieknumą, kuris man nepasiekiamas. Tu net neįsivaizduoji kaip aš tave myliu... Tave ir tavo nuostabią šypseną, be vieno danties. Tu mano DIEVAS, mano gyvenimo valdovas. O Romeo, tavo skruostai tokie neprilygstami! Kaulėti ir ryškūs!!! Tu esi mano gyvenimo, širdies, jausmų šeimininkas.

P. S. Mano mielasis valdove, tikiuosi, kad šiąnakt susitiksime berniukų tualete, tikiuosi, kad tave vėl prispirs reikalas ir man neteks visos nakties beprasmiškai laukti ir praleisti bemieges valandas veltui. Aš nesakau, kad man nemalonu ar sunku, tik, kad labai jau šalta. Prašau to nepalaikyti kaip nepasitenkinimo.