Laiškas, kurį kažkada
Parašė nežinomas angelas,
Skrenda iš kartos į kartą.
Dabar aš jį skaitau,
Išpintą nutrūkstančiais
Rugiagėlių vainikais
Ir supratingai viską atleidžiu...
O baltas angelas ir vėl sėdi šalia,
Mataruoja kojomis ir panašu,
Kad visai nesupranta
Akimirkos iškilmingumo, -
Einam pasimaudyti rugiuose, -
Sako žaismingai pakreipęs galvą. –
Paskui pabaigsi skaityti,
Be to, aš žinau,
Kas ten parašyta –dzin!
Ir juokdamasis nubėga pirmas
Vasarojų viršūnėmis.