Inkvizitorius II d.

2306. 06. 08 (trečiadienis)

  - Aš nežinau, koks šizofrenikas galėjo parašyti tokias nesąmones, – baigęs skaityti, vyriškis baltu chalatu nusviedė popieriaus skiautę ant stalo.
  - Mes irgi nežinom, - Kenetas Grantas paėmė popiergalį nuo stalo ir sulankstęs įsidėjo atgal į kišenę. – Šitai ir bandome išsiaiškinti, o iš jūsų tikimės šiokios tokios pagalbos. Jūs gi dirbate valstybei. Ar gi ne?
Šis naujasis psichikos tyrėjas savo neveiklumu kėlė jei nepasibjaurėjimą, tai bent panieką.
  - Kokios būtent pagalbos? Galvojate, kad užtenka pakišti man po nosimi kažkokią skiautę su šizofreniniais kliedesiais, ir aš jums iškart pasakysiu pavardę ir adresą? Dabar tegaliu pasakyti, kad čia ištrauka iš Prisikėlimo biblijos. Man reikia atlikti tyrimą, ir mažų mažiausiai sugaišti kelias dienas, kol pagal braižą ir rašymo stilių galėsiu nustatyti rašiusiojo bruožus. Dabar tegaliu pasakyti, kad abu raštelius rašė tas pats žmogus. – psichologas pradėjo trinti rankas.
„Nervinimosi požymis, “ – automatiškai mintyse pastebėjo detektyvas.
  - O iš kur man žinoti? Čia jūs esate kriminalinis psichologas, tiriantis iškreiptą psichiką turinčius žmones. Be to mes neturime keleto dienų. Žūsta žmonės, o jūs veblenat kažką apie laiką, - metalizuotas balsas, sklindantis iš po kaukės skambėjo šiurpiai. - Jei vis dėl to ką nors sužinosite anksčiau nei per tas kelias dienas – paskambinkit. Ir dar: palieku jums ir šitą, - jis vėl iš kišenės išsitraukė popieriaus skiautę ir padėjo ant stalo. – Galite ją pasilikti.
Bet sutikęs klausiamą psichologo žvilgsnį, pridūrė:
  - Čia tiksli kopija. Negi galvojate, kad mes nešiojamės su savimi įkalčių originalus? Viso geriausio. Atsiminkite, kitas galite būti jūs. Jis žudo be jokios sistemos.
Pareigūnui žengiant pro duris, psichologas norėjo piktai sušukti pavymui, kad tokio lygio psichologas negali dirbti su visokiomis kopijomis, bet susilaikė. Šis policininkas juoda stikline kauke ant veido jam kėlė šiurpą.

Išėjęs iš klinikos, Kenetas žiauriai užsinorėjo arba nusispjauti, arba užsirūkyti. Deja negalėjo. „Kiekviena kaukė savo pliusus atsveria trūkumais, “ - niūriai šyptelėjo ir pasuko prie artimiausio videofono.
Šiandien dar reikėjo su kai kuo susitikti. Iš tiesų dar vakar reikėjo susitikti su tuo asmeniu. Kas dar geriau žinos apie religinius maniakus, jei ne pats religijos skleidėjas. Įžymusis tėvas Edmundas, kurio fizionomija niekaip nepasitraukdavo iš žinių, transliuojančių vietinius seksualinius skandalus. Šie reportažai kartkartėmis buvo paįvairinami demonstracijų, nukreiptų prieš šventąjį tėvą, transliavimu. Nepaisant jo margos biografijos, Edmundas išmanė savo darbą ir uoliai vykdė religines pareigas. Kenetui priėjus prie Techo jungties kabinos, iš jos spėriai išsiropštė benamis, nuolankiai šypsodamasis išpuvusiais dantimis. Įėjęs į vidų, detektyvas pasišlykštėdamas susiraukė nuo prakaito ir puvėsio smarvės. Gerai, kad kaukė iškart reagavo į organizmo būseną ir prislopino dvoką iki minimumo. „Nauji pojūčiai jūsų merginai. Nusipirk kietinantį implantą. “ Tokia antraštė nušvito vos tik įjungus videofoną. „Pasidaryk savo legalią kopiją. Nuo šiol – spėsi visur. “ Akį rėžiančios raidės beveik užgožė pačioje teksto apačioje esantį užrašą, siūlantį už nedidelį mokestį atsisakyti reklamos savo videofone. Kenetas Grantas jau seniai buvo įdiegęs tokią funkciją bute esančioje Techo jungtyje, nors ja beveik ir nesinaudojo, tad gerokai susinervino, reklamai plūstelėjus į šio viešojo videofono ekraną. „Jei nenori pagiringų rytų ir vakarų, pirk vaistų DX-2.“ Skambant šiai reklaminei dainelei, reklamuojančiai keista – vaistus nuo pagirių, kai dabar nuo chemiškai apdoroto alaus pagirių nebūna visiškai, Kenetas surinko septyniaženklį numerį.
  - Palaukite kol abonentas atsilieps. Laukimo mokestis bus nuskaitytas iš jūsų naudojimo kortelės, - pro garsiakalbius pasigirdo švelnus moters balsas. – O tuo metu paklausykite šios puikios reklamos... „Keliavimas be išlaidų – nekeliavimas. Rinkitės Invertus kelionių agentūrą.“
  - Kas per nesąmonė, taip išeina, kad privalau  mokėti už tai, kad išklausyčiau bevertę reklamą, - niūriai suurzgė Kenetas, kumštyje mėšlungiškai spausdamas raktelius nuo automobilio.
  - Česterio parapija. Tėvas Edmundas klauso, - ekrane sumirgėjo vaizdas ir pro trukdžius išryškėjo stambus veidas su nukarusiai putliais žandais ir primerktomis akimis.
  - Čia Kenetas Grantas – specialiųjų žmogžudysčių skyrius. Mums reikėtų susitikti su jumis ir pašnekėti akis į akį.
  - Na, nežinau. Aš turiu neatidėliotinų reikalų... – Šventasis tėvas kažkodėl tai neturėjo jokio noro bendrauti su teisėtvarkos pareigūnu.
  - Baikit, - nutraukė jį Kenetas. – Jei negalite nuspręsti pats, tai valstybė nuspręs už jus. Aš atvyksiu pas jus už dvidešimties minučių.
Storulis prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, bet Grantas niršiai ištraukė apmokėjimo kortelę iš lizdo ir ryšys nutrūko.
  - Kas per nesąmonė. Ir kodėl vyriausybė negali įtaisyti jungčių bent jau į detektyvų automobilius, jau nekalbant apie X kartos mobilius telefonus. Aha, siūlė praeito šimtmečio atgyvenas, bet su jomis tik galvas skaldyti. Net prie vietinio Techo neprisijungsi. Žinoma, šį trūkumą kažkiek kompensuoja kaukė, tačiau su ja neišbūsi prisijungęs ilgiau nei keliolika minučių, – taip bemąstydamas, jis įsėdo į savo automobilį ir nurūko žemutinio lygmens gatvelėmis į užmiestį.
Kaip taisyklė, žemutinio lygmens niekas nebevalė dar nuo Entako laikų, tačiau purvinose gatvelėse beveik nesimatė šiukšlių. Vietiniai kvartalų sanitarai – benamiai puikiai išmanė savo darbą. Kur ne kur matėsi jų būdelės, prisiglaudusios prie tiltų pagrindų ar nebeveikiančių Techo jungčių kabinų. Važiavimas purvinomis žemutinėmis gatvelėmis, Kenetui kaip visada sukėlė nejaukių minčių. Ne apie tokią ateitį jis svajojo, kai įstojo į tvarkdarių korpusą, o iš ten – į teisėtvarkos brigadą. Prisiminė save, dar jauną policininką, ką tik baigusį akademiją ir kupiną idėjų. Per penkiolika metų jis pasiekė vyriausiojo detektyvo laipsnį, tačiau „šlifavo gatves“ dažniau nei prieš dešimtį metų.
  - Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai, - šlykščiai vaipydamasis, pacitavo skyriaus viršininko žodžius.
O dar šitas maniakas, kaip bebūtų pikta jau trys dienos siautėjantis tik jo mieste, sušiktame Karsaite.
  - Nieko, kai nuvyksim pas kunigą, galėsime paklausti kokia yra gyvenimo prasmė, - niūriai šyptelėjo.
Su lyg tais žodžiais detektyvas sustabdė automobilį šalia raudono plytinio pastato, primenančio viduramžių pilaitę. Šalia metalinių vartų degė suversti šiukšlių skaidytuvai. Besidairydamas, Kenetas pastebėjo ir plakato liekaną, skatinančią atsisakyti bažnyčios ir pasitikti pasaulio pabaigą. „Ką gi, nors šis kvartalas nė kiek nepasikeitė per tiek metų,“ – pamanė jis, peržengdamas kažkokio daikto svilėsius. Jau kas, kas, o žemutinis lygmuo buvo tikras rojus visokioms demonstracijoms ir piketams. Teisėtvarka įsikišdavo tik tada, jei sambrūzdis ketindavo išaugti į masines riaušes ir išsiplėsti į kitus lygmenis. Priėjęs prie aplamdytų vartų, spustelėjo vienintelį mygtuką pulte prie vartų. Po keleto minučių garsiakalbis šalia mygtuko sušnypštė ir prabilo metaliniu balsu:
  - Kokiu reikalu atvykote į Česterio parapiją?
  - Čia detektyvas Kenetas Grantas. Mes susitarėm telefonu, kad aš atvyksiu po dvidešimties minučių. Jei neįsileisite manęs dabar, aš įeisiu su visais vartais. Ne taip, kaip tie vargšeliai, kuriuos susvilinai, šventasis tėve.
Garsiakalbis akimirkai nutilo ir kurį laiką buvo girdėti tik techniniai trukdžiai, tačiau netrukus vartai spragtelėjo ir juose atsivėrė nedidelė anga. Detektyvas apsižvalgė ir susilenkęs įlindo pro angą. Jis atsidūrė anglišku stiliumi prižiūrimame parkelyje. Sintetiniai krūmeliai švietė melsvai, o ornamentais išskutinėta žolė skleidė vos juntamą aromatą. Kaukė akimirksniu perdavė duomenis detektyvui. Ši žolė skleidė lengvą narkotinį tvaiką. Jo koncentracijos buvo per mažai, kad būtum nubaustas, bet užteko, jog pagyvenęs šalia tokios pievelės mėnesį, pradėtum gyventi nesibaigiančiame transe. Už nugaros dusliai spragtelėjo. Krūptelėjęs Kenetas žvilgtelėjo per petį ir pamatė užsiveriančią angą vartuose. Nieko įdomaus, tačiau į dešinę nuo angos įtaisytas liepsnosvaidžio bokštelis tikrai pritraukė detektyvo dėmesį. „Pasirodo, bus ką aptarti su dvasiškuoju tėveliu ir be tyrimo.“ – šyptelėjo, žingsniuodamas tiesiai per veją. Kai kareiviškais batais spardydamas dekoratyvinius akmenis priėjo prie namo durų, ten jo tarpduryje jau laukė stambus vyriškis su sutana.
  - Aš Edmundas. O jūs tikriausiai esate detektyvas..? – prabilo, baugščiai dairydamasis aplinkui. Kunigui už sutanos diržo buvo užkištas pistoletas.
  - Jūs turite leidimą šiam ginklui? – Juodo stiklo kaukė puikiausiai atstojo teisėtvarkos pareigūno pažymėjimą.
  - Čia menkniekis palyginus su tuo, kas man atsitiko šįryt. Užeikit greičiau, pabandysiu viską papasakot.
Kenetas Grantas niūriai vyptelėjo tačiau jo stiklinėje kaukėje atsispindėjo tik saulės spinduliai. „Esu pas Česterio parapijos kunigą Edmundą. Nelegaliai įrengtas liepsnosvaidis prie vartų, bei pistoletas, rodos, nešiojamas be leidimo. Prie vartų esantys pėdsakai rodo neseniai įvykusį bandymą įsilaužti arba eilinę demonstraciją, kurios dalyviai buvo susvilinti to paties liepsnosvaidžio,“ – eidamas pro duris į vidų, detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė, o po kelių sekundžių jis išgirdo pyptelėjimą, patvirtinantį išsiųstą informaciją. Itin patogus daiktas, jei tarkim dabar detektyvui ištaškytų galvą. Duomenys apie pavojų jau perduoti, tad kovinės parengties būrys atvyktų per kelias minutes. Žinoma, detektyvo niekas nebeišgelbėtų, tačiau nusikaltėliai būtų sulaikyti. Sekdamas paskui kunigą, Kenetas praėjo skliautuotą gotikinio stiliaus vestibiulį, po to užlipo laiptais į antrą aukštą ir atsidūrė didelėje salėje, primenančioje biblioteką. Skirtumas tik toks, kad vietoj popierinių knygų, kuriomis taip mėgdavo puikuotis didybės manija sergantys žmonės, lentynose gulėjo tūkstančiai video diskų. Žinant kunigo pomėgius galima buvo spėti, kad didžiumą jų sudarė pornografiniai filmai. Prie didelių langų, už plačių užuolaidų, detektyvas pastebėjo įtartinai išsikišusius daiktus, primenančius stacionarius mini pabūklus.
  - Matau, kad jūs čia gerai įsitvirtinęs. Leidimus turite?
  - Jei aš liksiu gyvas, tai jokie ginkluotės pažeidimai man nebebus svarbūs. Į mane šį rytą bandė pasikėsinti. 
  - Ir jūs norite pasakyti, kad nuo ryto iki dabar spėjote įsigyti ir įsirengti visą apsaugos komplektą? Meluojate, šventasis tėve, tai nuodėmė. Jūs tą žinote.
Storulis nejaukiai pasimuistė ir numykė kažką panašaus į: „mane seniai jau persekiojo“.
  - Gerai, kadangi aš jau čia, tai gal papasakokit savo versiją. Nes šiuo metu esate kaltinamas E-23 straipsnio pažeidimu. Būtent, nelegalios apsaugos sistemos įsigijimu ir naudojimu.
Edmunas apsilaižė sukepusias lūpas ir mostelėjęs į vieną iš odinių krėslų prie video leistuvo atsisėdo į kitą. Detektyvas, ignoruodamas draugiškumą, sukryžiavo rankas ir nugara atsirėmė į gigantišką video leistuvą, taip kad matytų kunigą. Akimis permetęs leistuvo modelio numerį, tyliai švilptelėjo. Akivaizdu, kad Česterio parapija dosni savo dvasiškajam ganytojui.
  - Matote, nežinau net nuo ko pradėti. Jūs girdėjote apie Keso sektantų skerdynes, įvykdytas užvakar?
Detektyvas niūriai linktelėjo. Jis ne tik girdėjo, bet ir matė prie sienų prikaltus, tiesiogine šio žodžio prasme, išmėsinėtus sektantus bei šalia tvarkingai į krūveles sudėliotus jų organus.
  - Tai va. Vakar man kažkas paskambino vietine Techo jungtimi ir neprisistatęs pradėjo kamantinėti apie tai, kodėl aš nusisukau nuo tikėjimo. Po to pradėjo šaukti, kad aš, kaip Dievo žodžio skleidėjas, degsiu pragare ir panašias nesąmones, – kunigas jaudindamasis nerišliai dėliojo savo mintis.
  - Kas tas kažkas? Pas jus ką, videofono vaizdo paslauga atjungta? – grubiai pertraukė Kenetas, taip dar labiau išmušdamas pašnekovą iš pusiausvyros.
  - Nežinau. Ta yra žinau, neatjungta. Skambino vyriškis. Pagyvenęs, atrodo. Su žandenomis.
  - Taigi...
  - Ne, jūs paklausykite: o šį rytą kažkas bandė pas mane įsiveržti. Ne kažkas, bet minia įsiutusių mechanoidų ateistų, ir aš galiu prisiekti, kad tas vyriškis su žandenomis sukiojosi aplinkui, - kunigas vos neverkė.
Kenetas Grantas mintyse šyptelėjo. Tas bandymas įsiveržti, labiau priminė eilinį piketą, tačiau keisčiausia yra tai, kad mechanoidai niekada anksčiau dėl nieko nėra piketavę. O į žmonių religijas jiems tuo labiau spjaut, žinant, kad jie neturi vaizduotės ar troškimo į kažką tikėti. Ir dar tas keistas skambutis. Pasirodo dar vakar reikėjo čia ateiti. Štai tas pėdsakas, tikras religinis karas. Šizofrenikas, grasinantis pasauliui šventu karu, jau nužudė, ką ten nužudė – nukankino trisdešimt tris sektantus ir susprogdino Keso šventyklą. Tik vakarykštis pilotas nelabai limpa į kontekstą. Nieko, jei tik jį sugausiu, apkaltinsiu netgi mikromodulių vagystėmis iš parduotuvių. Įdomu, užėjau pas kunigą, norėdamas sužinoti jo nuomonę apie raštelį, o pasirodo, kad tas pats vyriškis „su žandenomis“ jam jau grasino.
  - Na, man aišku. Tačiau norėčiau šio to paprašyti: perskaitykite šį lapelį ir pagalvokite ką galėtumėte apie jį pasakyti, - ištarė mechanišką frazę, nors jau beveik žinojo atsakymą.
Kunigas drebančiomis rankomis paėmė lapelį ir jį išlankstęs perskaitė.
  - Čia... Man tą patį jis sakė... Ir dar pridūrė, kad degsiu pragare amžinai. Ir pradėsiu degti dar šiandien, - storulio balsas virpėjo, tariant šiuos žodžius.
  - Tik nepulkit į isteriją. Dievo reikalais rūpinkitės jūs, o man palikit manuosius, – detektyvas jau norėjo susisiekti su skyriumi, kai lauke nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Stiklai su trenksmu žaižaruodami pažiro į vidų, kapodami  video leistuvą ir partrenkdami detektyvą ant grindų, o sprogimo bangos neatlaikiusios lentynos kiužo, užliedamos salę tūkstančiais saulėje spindinčių video diskų. Kai kaukė vėl atstatė normalų klausos lygį, Kenetas papurtė galvą, norėdamas atsikratyti ūžesio galvoje. Jei ne kaukė, žaibiškai sureagavusi į sprogimo bangą, jo smegenys jau būtų išsitaškiusios po visą patalpą nuo garso bangos. Sunkiai atsistojęs ant kojų ir trindamas smūgio sutrenktus šonus, detektyvas pažvelgė į kunigą. Jo veidu tekėjo kraujas, besisunkiantis iš ausų, akių ir nosies. Į krūtinę buvo įsmigusios kelios stiklo šukės, o konvulsiškai suriestos galūnės bylojo apie nuo skausmo šoko išsiliejusį kraują į smegenis.
  - Centre, čia Gralis. Kodas raudonas Česterio parapijoje, kartoju, kodas raudonas, - detektyvas susisiekė su skyriumi, tuo pat metu bėgdamas prie lango.
Iš vartų, priekinės sienos dalies bei angliško stiliaus parkelio neliko nieko. Pusės metro gylio ruožai buvo išrausti nuo vartų vėduokle į namą. Sprogimo epicentre, vartų vietoje juodavo išsilydžiusio betono duobė. Kita gatvės pusė buvo nepaliesta sprogimo. Netgi priešais esančio robo-kioskelio langai neišdužo. „Nukreipiamo veikimo sprogmuo, ar ne? Nenori sužaloti daugiau, nei šiuo metu reikia? “ Mintyse kreipėsi į maniaką, o kad čia to paties asmens darbas, jau neabejojo. Labai keistai viskas sutapo. Jam bemąstant, pasigirdo galingų variklių riaumojimas ir netrukus prie vartų cypdami padangomis sustojo trys šarvuočiai, iš kurių lyg žirniai pabiro sunkiai šarvuoti kareiviai. Tuo pat metu virš namo kažkas dunkstelėjo. „Išlaipino desantą. “
  - Centre. čia Gralis. Galit užeiti. Užpuolikas, manau, jau pasišalino. Turime kunigo lavoną, bei kalną popierizmo. 
„Tik negalvok apie pensiją. “ – priminė pats sau, kai vienas iš medikų apžiūrinėjo jo sumuštus šonus.