Du ketvirčiai
nakties katės suodžių
ir alavas
purpurinių žaibų
blausios tylos.
Blyškūs debesys pakyla
ir mėlynių pievom
pakvipusios dvasios išnyra.
Dėliot akimirkų į sielų stiklines,
klijuoti tektoninius lūžius
ir ką vienišas vaikas pames
(šilumą namų langų
ir pėdas širdies dūžių kelias).
Aukuras dega,
silpnybė vieniša naktim parjoja.
Surasti tik tai ką vienišas vaikas pames.
Ir pėdos mėlynėm pakvimpa.