Ant tilto „J.I.“

Susitikę ant tilto, ties vilnele
Mes prasilenkėm tyliai ir oriai.
Nuėjai tik nužvelgus mane.
Nekvietei sekti tave. Ir nereikia.

Gal pykai, kad Tavęs neskaičiau.
Nepažinai manęs savo raštuose.
Nežinau. Tu skendai pati mintyse,
Kurių nebespėjai gyviesiems palikti.

Man tik žvilgsnio būtų užtekę suprast.
Kaip jauties be saviraškos formų
Be teptukų, plunksnų ir žodžių,
Kaip išsaigoti norą viltingai gyventi.

Visa tai plikai šiame esamajam krante
Ir žvilgsniu sviedei: – Te naudokis.
Tereikia išmokti gyvenimu džiaugtis,
Dalintis kūd\ryba, kol esam gyvi su kitais...

Man žvilgsnio pakako, kuriuo
Atsigręžęs lydėjau nuolstant tave
Man jis sakė, kad kelio ieškoti
Reikia kažkur giliai savyje...

Juk menas neduoda atsakymo,
Kaip gyventi neperėjus tilto...