Laiškas mirčiai

Išeinu aš vėl, toliman kelin!
Nematau nieko, kas padėtų man eiti tolyn,
Nėra nieko kas padėtų man...
Todėl einu aš tiesiai pragaran!

Nebesvarbu ar manęs kas laukia,
Tikslas dingo nes neliko draugo!
Kyla dūmai, pievos dega!
Jau užsikabinau ant šio jauko...

Vis žemyn traukia mane,
Jaučiuos kaip košmare.
Nebetikiu, kad vėl pavyks pakilti,
Nes nebėra kur užgimti...

Ugnis, vien ugnis man prieš akis!
Jaučiu, kaip tarp medžių skverbiasi mirtis...
Kažkur dingo visa ateitis,
Tik naktim persekioja praeitis.

Sugraudinsiu pakeliui visus ką sutiksiu,
Jie nematys, kaip aš nakty pradingsiu...
Neatsigręšiu jau atgal,
Einu aš tiesiai pragaran!

Tarsiu aš tik vieną žodį,
Pasilik su manim likimo broli...
Paskendo su sapnais graži viltis,
Kraujuos kartu, mūsų širdis!

Pakeisiu savo veidą, netgi sielą!
Nesvarbu, mane vistiek paliksi vieną...
Gyvybė gęsta, juk akivaizdu,
Kaltas... Kaltas liksi tu!

Užmerktos akys nebemato skausmo,
Jom lengviau gyvent be žmogiško jausmo.
Pasmerktas amžinai kęsti badą viduje...
Aš žinau, tavęs nerasiu savyje!

Angelai balti tik kankina akis,
Šviesa nereikalinga iš vis.
Blogis nors širdies neskaudina...
Mano sielą, amžinai jis jaudina!

Leisk paskęst man pagaliau!
Bėk iš čia tu kuo toliau,
Neketinu gailėtis savęs daugiau,
Vien dėl to, kad negalėjau kilt aukščiau!

Leisk uždust man savyje!
Oras man tik primena tave...
Kančia nebūna niekada viena...
Vienatvė, kartą jau nužudė mane!

Nagi, kraujuok širdie, kraujuok!
Prieš skrydį man dar pamojuok.
Palydėsiu tave tuščiom akim,
Demonai, šiąnakt puotaus širdim...

Suras kas nors, šiuos sulaužytus sparnus,
Supras kas buvo ir kas bus!
Tik manęs šalia jau neras...
Nusilauš sparnus ir vėl kažkas...