Inkvizitorius I d.

2306. 06. 07 (antradienis)

  - Mirties laikas keturios vakaro, - sausu balsu konstatavo teismo medikas, žvilgtelėjęs į savo rankinį laikrodį.
Kenetas Grantas praleido pro duris skubančius mediko padėjėjus ir pats priėjo prie jo.
  - Sveikas, detektyve, - pasisveikino jis, valydamasis šiaip švarias rankas į chalatą. Įprotis turbūt, pasilikęs dar nuo studijavimo laikų. – Matot, žmogelis užsimanė numirti ketvirtą vakaro, antradienį. Brigadą iškvietė kaimynai, išgirdę sprogimą. Žmogelis dar kokias dvidešimt sekundžių bandė prišliaužti prie durų, tačiau kaip matote be kojų jam nelabai išėjo, - niūriai pajuokavo.
Kenetas prasibrovė pro šnekųjį mediką ir nužvelgė nusikaltimo vietą. Kambarys buvo nesmarkiai apgadintas sprogimo. Nuo kėdės lūženų, kur, matyt, buvo sprogimo epicentras, iki kambario pusiaujo tęsėsi sukrešėjusio kraujo šliūžė. Netoli durų, kaip tik už daktaro nugaros gulėjo vyriškis nutrauktomis kojomis. Apdegusios bigės dar kraujavo, kaip beje ir smarkiai sumaitota kairioji ranka.
  - Ne koks vaizdelis antradienio vakarą, ar ne? – medikas čia buvo vyriausias. – Beje, mano vyrukai jau apieškojo kambarį, nieko įtartino: nukreipiamojo veikimo sprogmuo buvo pritvirtintas prie kojų, o žmogelis prie kėdės. Beje, žmogelį vadino Oliveriu Verkiu. Pilotas. Taigi, jį kankino, o po to prieš išeidami nusprogdino abi jo kojas. Štai ir visa istorija. Kaimynai girdėjo tik sprogimą, užtat ir pranešė. Šiaip, šiame kvartale mes ne itin mėgiami.
  - Tai ką, man čia jau nebėra darbo? – juodo stiklo kauke, dengiančia detektyvo veidą nuslydo šviesos spindulys, o susintetintas balsas neperdavė nė kruopelytės emocijų.
  - Neįsižeiskit detektyve, bet mano vyrukai apmokyti ir jūsų darbo. Mes gi iškvietimo brigada, o jūs specializuojatės tik vienoje srityje. Beje įkalčius, kaip ir bylą mes atiduodame jums, - medikas paėmė nuo stalelio – vienintelio kraujo neaptaškyto baldo kambaryje plastikinį paketą ir padavė ją detektyvui.
  - Tada iki pasimatymo. Mes jus iškviesim smulkesnei apklausai.
  - Žiūrėkit, važiuokit atsargiai, dabar mieste knibždėte knibžda maniakų, - pavymui riktelėjo medikas.
Kenetas vos susilaikė nenusikeikęs. Tokie pokštininkai jau baigė atsibosti tiek, kad pačios rankos tiesėsi prie ginklo. Išėjęs iš buto, pasuko laiptų link. Lipdamas jais, rankose pasvėrė paketą. Sunkokas. Arba tie žaliasnapiai iš brigados surinko viską, kas tik liko sveika bute, arba žudikas pasitaikė reto debilumo. „Nužudymo byla Meriko gatvėje. Įkalčius iš brigados perėmiau. Grįžtu į skyrių. “ – Detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė ir pyptelėjo. Pranešimą priėmė. Įsėdęs į tarnybinį automobilį, Kenetas nužvelgė savo veidą veidrodėlyje. Į jį žvelgė juodo stiklo kaukė, dengianti veidą iki pat plaukų. Išsiviepė, tačiau atspindys veidrodyje liko ta pačia bejausme žmogysta, stiklo veidu.
  - Taip galima ir depresiją įsivaryti, - sumurmėjo užvesdamas automobilį. Neveltui kaukes tvirtindavo tik patyrusiems detektyvams. Būtent detektyvams, eiliniai tvarkos saugotojai buvo vadinami naujokais, jaunuoliais ir stažuotojais. Užtat su kauke tapdavai beveik nepažeidžiamas, bent jau morališkai. Tikras teisingumo saugotojas: be emocijų, nepaveikiamas ir nepalaužiamas. Tik su lengvu šizofreniniu nukrypimu.
Grįžęs į skyrių, perdavė paketą analizatoriams, o pats nuėjo į savo vadinamąjį kabinetą. Nors greičiau ne į kabinetą, o į bendrą poilsio kambarį. Nemėgdamas savo darbo vietos, detektyvas daugiausia laisvo laiko praleisdavo čia, išsitiesęs ant sofos. Tačiau šį kartą jam nepasisekė. Kambaryje ant sofos šnekučiavosi porelė jaunučių stažuotojų. Vaikinas ir mergina. Jam įėjus, jie atšoko vienas nuo kito kaip nuplikyti, tačiau Kenetas į juos net nepažvelgęs, išsidrėbė krėsle ir įsispoksojo į vieną tašką. Žinojo, kad gali net nepasukdamas galvos juos stebėti, tačiau nenorėjo jiems kliudyti. Dauguma žmonių instinktyviai pajaučia kai į juos žiūrį netgi kaukėtieji detektyvai.
  - Kenetai, - netrukus sudūzgė ausyse. – Užeik į mano kabinetą. Įkalčius jau išanalizavo.
  - Va tau ir poilsio valandėlė. Nieko, pasensit ir jūs, jei kas nors anksčiau laiko nepačirškins, - atsisveikindamas metė porelei.
Stengdamasis neparodyti nuovargio, vadas nuolatos sakydavo, kad darbuotojai visada privalo būti žvalūs, užlipo į antrą stiklinio bokšto salės vidury aukštą ir įėjo į juodo stiklo kabinetą. Skyriaus vadas – juodaodis pagyvenęs vyriškis – kaip tik bandė nuvalyti kavos dėmę nuo savo balto švarko.
  - Sveiki, sere, - įėjęs pasisveikino.
  - Aha, - burbtelėjo, - įnirtingai trindamas dėmę. – Paskaityk aną lapelį.
Kenetas paėmė ant stalo gulintį kažkur jau matytą lapelį ir išskleidęs pradėjo skaityti. Tai buvo ištrauka iš Prisikėlimo biblijos su dešimt Dievo įsakymų. Šalia buvo ranka prirašyta:
„Aš Stebėtojas. Tūnau sau kamputyje ir lyg pro iškreiptą prizmę stebiu viską, kas vyksta aplinkui. Tarsi vaikas su padidinamuoju stiklu, kartas nuo karto pakrutinu šį skruzdėlyną, taip patenkindamas savo, kaip kūrėjo esybę. O ir kruta jie tikrai įdomiai. Geras pastebėjimas “kruta”. Ne laksto, ne šliaužioja, o kruta: pamažu, solidžiai tarsi norėdami įrodyti pasauliui, kas yra tikrasis jo valdovas. Žmogus. Kaip išdidžiai skamba šis žodis, kurį, beje, jie patys ir sugalvojo. Sugalvojo kaip ir daugelį kitų žodžių ar daiktų, taip norėdami palengvinti savo būtį. Taip visiškai pamiršdami mano nuopelnus ir jų nepaisydami. Dauguma net mano vardo nežino, o ką jau bekalbėti apie pasaulio sukūrimo istoriją. Skaudu, bet manau, kad reikia viską pradėti nuo pradžių. Kažkur padariau klaidą, kuri ir nulėmė tai, kad šiuolaikinis pasaulis yra be religijos ir be tikėjimo manimi. Bet aš pabandysiu šią klaidą pašalinti... “
Kenetas pavartė popieriaus skiautę rankoje.
  - Brigadininkai sako, kad ją rado prie lavono? Bet juk tokią pat radome ir Keso sektantų šventykloje. Po masinių skerdynių. Negi šie du atvejai susiję? – kreipėsi į Vilsoną Streinerį.
  - O kaip tau atrodo? Aš tik niekaip negaliu suprasti, ko religiniam maniakui prireikė iš krovininio lainerio piloto? Paprastai per religinius karus, nukenčia tik prieštaraujančiojo tikėjimo asmenys, o Oliveris Verkiu, kiek žinoma, buvo ateistas. Tačiau, manau, kad vis tiek vertėtų šią bylą vertinti kaip religinio pobūdžio nusikaltimą. Aplankyk mūsų psichologą, gal jis jau bus išsiaiškinęs ką nors iš vakarykščio raštelio.