...

Jei du laukimai susitiktų – tą
didesnį, tylų, tau juokingai orų
pažintum iš jo žvilgsnio, vėjo šuoru
nudeginančio, iš rimties, kakta
įrėmintos, iš netikrų mažorų
erdvės, kuri aplink jį sujaukta.

Pažintum iš per stipriai įtemptų
sekundžių, kuriomis įsiliepsnojęs
jo laikas amžinybėn išplasnojęs.
Kur tampama iš lemto nelemtu.
Pažintum ir žinotumei kieno jis.
Todėl, gal būt, net krūptelėtum tu.

Laukimams išsiskyrus, mažesniu,
tuo nuosavu iškart atsikratytum.
Neatsigręžtum ir nesidairytum.
Tiesiog nueitum įprastu žingsniu
tolyn, kur nors labai visur, tarytum
nėra laukimų dar nesvarbesnių.

Pilnatvės taptų grobiais tuštumų,
vardai retieji – pravardėm, detalėm
dulkių sumos, buvę visagalėm,
gelmė matuotųsi dūžtamumu,
vien aidas klaidžiotų muziejų salėm,
užgestų jėgoje tai, kas ūmu.

Laukimai išsiskyrė. Baigta tai.
Deja, didesnis pabaigos neturi
ir perauga į begaliniai lėtą dūrį –
karoliais tampa perverti daiktai,
širdis, lyg būtų vėl tuščiavidurė,
šešėlio tūrį plaka per šaltai.