Jei du laukimai susitiktų – tą
didesnį, tylų, tau juokingai orų
pažintum iš jo žvilgsnio, vėjo šuoru
nudeginančio, iš rimties, kakta
įrėmintos, iš netikrų mažorų
erdvės, kuri aplink jį sujaukta.
Pažintum iš per stipriai įtemptų
sekundžių, kuriomis įsiliepsnojęs
jo laikas amžinybėn išplasnojęs.
Kur tampama iš lemto nelemtu.
Pažintum ir žinotumei kieno jis.
Todėl, gal būt, net krūptelėtum tu.
Laukimams išsiskyrus, mažesniu,
tuo nuosavu iškart atsikratytum.
Neatsigręžtum ir nesidairytum.
Tiesiog nueitum įprastu žingsniu
tolyn, kur nors labai visur, tarytum
nėra laukimų dar nesvarbesnių.
Pilnatvės taptų grobiais tuštumų,
vardai retieji – pravardėm, detalėm
dulkių sumos, buvę visagalėm,
gelmė matuotųsi dūžtamumu,
vien aidas klaidžiotų muziejų salėm,
užgestų jėgoje tai, kas ūmu.
Laukimai išsiskyrė. Baigta tai.
Deja, didesnis pabaigos neturi
ir perauga į begaliniai lėtą dūrį –
karoliais tampa perverti daiktai,
širdis, lyg būtų vėl tuščiavidurė,
šešėlio tūrį plaka per šaltai.
O man atrodo - imitacija, sekimas. sumiksuotos trys poetikos - Patacko, Platelio ir T.Venclovos. Į Platelį neša dioalektika. Va, pacituosiu: Vienas brolis paniro į šviesą,/daiktuose jo akių atspindžiai, kitas vaikosi vėją po visą/reiškinių karalystę tuščiai./ Į mane liūdesiai du suplaukia..." Blyn, net siužetas neša. Dar yra Patacko du rudenys:vienas turtingas ir vienas vargšas Venclovos poetika aiškiai ataidi tokiose eilutėse, kaip [i]Vardai retieji [taptų] pravardėm, detalėm/dulkių sumos - plg. Venclovos chrestomatinio eilėraščio pr.: Tu lauki pasitraukusių? Giliai/jie pasitraukė. Juos paliko sienos,/Pieštukai, laikrodžiai. Tipiškai vencloviški yra žodžiai "tūris", "suma", "erdvė". Arba šitai: "iš netikrų mažorų/erdvės". Beje, šiam ir kituose išsireiškimuose aš nieko nesuprantu; per sudėtinga man šita dialektika. Tiesa, kartais gražu. Pvz. čia: Pažintum ir žinotumei kieno jis - pritrenkiančiai muzikali frazė.