Įkypos stupos akys palydės
Tave iki anapus – lyg nakties.
Per plyną nebūtį į rytą, kur šviesu,
Kur laisvos dvasios šnabždas be balsų.
Nereikia žodžių. Jie – nebesvarbu.
Ten nieko nebėra. Vien tiktai tu.
Savoj šviesoj, savoj nebūtyje.
Tibeto vėjy… Vilniaus lietuje…