Cukriniai debesys

Raudonmedžio durys
ir stiklinė grikių medaus.
Debesies vaikas
pro neregį rytą pažiūri
ir virsta sidabriniu lietum.
Cukriniai debesys
(o gal tik išpaikusios mintys žmogaus)
plaukia į atvirą jūrą
akimirkos žaros medūzų žvejot.
O tos trapios,
neramios vidudienio gėlės
žėri stiklinėj grikių medaus.
Boružė paika  pievų žiogo nemyli,
o tik lašus sidabrinio lietaus.
O juk  jie tik išpaikusios mintys žmogaus.
Skrieja ir sukasi,
cukrinio lietaus audroj.