Apie tylą

Ar kada pagalvojote, kad tyla priklauso nuo jausmų? Ji būna tokia, kokie mes esame būtent tą minutę, tą valandą, tą dieną. Visada. Laikui bėgant mes keičiamės, o tyla keičiasi kartu su mumis: nuo nevilties ir liūdesio bedugnės iki saldžių džiaugsmo ašarų. Nuo sekinančio nuobodulio iki klaikiai nervus tampančio ilgesio, kuris nežada nieko gera. Nuo ledinio skausmo, gniaužiančio širdį, iki visomis vaivorykštės spalvomis švytinčios laimės.
  Dar tyla man asocijuojasi su ramybe: tylėdamas vaikas prisiglaudžia prie mamos ir jo atmintyje visam laikui išlieka jos kartūninės suknelės švelnumas. Ir su meile. Kai, susitikus dviejų žmonių akims, praskrenda angelas, dovanojantis jiems meilę, visas pasaulis, atrodo, nutyla. Tuomet būna girdėti tik dviejų širdžių plakimas.
  Svajojame, sapnuojame, meldžiamės taip pat tyloje. Būna akimirkų, kai miesto triukšme ji man reikalinga kaip oras, o gal net labiau. Juk iš tylos – didžiulė nauda. Tik mąstydama tyloje aš galiu suvokti savo norus, savo svajones ir savo jausmus. Tik taip galiu suprasti, kodėl vieną dieną esu lyg tikra piktoji ragana, kitą – lyg pasakų fėja, o trečią – tiesiog maža mergaitė, norinti pietų, kurių nereikia gaminti. Tik tyloje aš galiu ieškoti kelio į pačią tikriausią, nesumeluotą save...