Negražus žmogus

– Neklausysi manęs gyvuly? Dink po velnių – keliais stipriais smūgiais užtvoja savo šuniui žmogus – „dievaži, jau turbūt nebeturiu savigarbos, mano smegenys tinstą“ Dar tu manęs neklausysi, aš tave papjausiu šlykštyne „Siaubas, kaip aš savęs nekenčiu, neturiu teisės taip išsireikšt ant kito padaro“.
Jis pykčio apimtas užsidaro tualete ir dešimt minučių svarsto apie gyvenimą. Galiausiai prasiveria durys ir iš už kampo matyti, kaip priešais veidrodį stovi parimęs žmogus. Dar dvi minutės ir jis jau ruošiasi išeit. Dar minutė ir jis išeina:
– Tolimiau gyvena mano draugas, aš jo vardą atsimenu iš funikulieriaus senuko žodžių – garsiai nusišneka jo girtas protas – jo vardas buvo Kipras, o pavardė Petrauskas. Ir pas jį, tą vieną vasarą, atvažiavo rusas, baritonas. Vardo jau nebepamenu, nors sakė, kad įžymybė. Tada jie eidami gatve taip uždainuodavo, kad visi Žaliakalnio žmonės atsidarydavo langus pasiklausyti žymiojo tenoro bei jo svečio. O dar, Kipras Petrauskas niekada nesustodavo eidamas per gatvę. Jis buvo dvimetrinis ir kai eidavo gatve mašinos iškart sustodavo, tik pamodavo vairuotojams savo prašmatnia, skeptro formos lazda ir toliau judėdavo. Dabar jį būtu dešimt kart numušę... Supranti ką aš tau sakau, tu gi mane supranti – kreipiasi gailiai į savo šunį žmogus, o ano akys tik žvilga, ausys nuleistos, matyt dar prisibijo šeimininko po to kai ans jį apstaugė ir prikūlė.
– Vargeta tu šunie, bet vis vien myliu, tu man kaip brolis – kažko palaukė – nu netylėk žąsine. Ar tau broliui gaila pasakyt ačiū už maistą kurį kasdien gauni? Paršas tu, o ne šuo „Žmogus tu, o ne paršas“...
Po vienuoliktos valandos, dvidešimt šešių minučių, žmogus sugalvojo, kad reikia pradėt ruoštis gult. Jo varganas kūnas rietėsi nusiiminėjant kojines ir priminė graikiško riešuto kevalą. Ant murzinų jo marškinėlių buvo apsitrynęs užrašas „I‘m a DRINKER not a FIGHTER“. Dar tris minutes krapštėsi savo kojų pirštus. Galiausiai nusprendęs, kad daugiau nieko neiškrapštys susmuko į savo pridergtą guolį ir merkdamas sunkiai krentančiu vokus pridūrė:
– Atleisk, kad tau sudaviau, aš labai atsiprašau, aš nenorėjau, aš labai nenorėjau... – verkė dvidešimt septynias minutes, tada nuo galvos skausmo užmigo.