Prabundu- Ruduo
Nenoriai guoba lenkia šaką
Nukiautę lapai grūdas pakely
Bažnyčion einantiems jie tveria taką
Pilis trapiausias murkdo patvory.
Tik tavo akys
Man jos jau nieko nebesako
Toliau keliauti jos nebetrukdys,
Tarpuvartėj įbestas lapas sako:
užtrenk duris, viltis juk jų neužrakys
Praeidavai pro šalį
Dar mano kvapas jaučias
Lyg vaikas skainau likučius aistros,
Palaima pereina į skausmą
Kodėl pradžia taip laukia pabaigos?
Namai pavirto pavilijonu
Ne gintaro, ne vilnos- kardamonų
Juk mėgdavai jais laidoti mane.
Bet nuo tados teliko baltas tavo kapas
Ir žaibas
paverstas -žalčiu
Kodėl Ruduo negailestingai pjauna sausą guobos šaką?
Noretųsi ant jos sėdėt kartu.
Aš tas žmogus, kuris ne tik nepastebi savų klaidų, bet ir nekreipiu dėmesio ir į kitų (kai leisit knygą, paprašysit, kas nors pataisys). Man tai netrukdo pajausti perteikiamą mintį ar jausmą, o čia jis tikrai yra gražus. Vienintelį, ką pakeisčiau: „Praeidavai pro šalį
Dar mano kvapas jaučias“. Tą-„mano „ į tavo kvapas jaučias. Niu- nežinau, gal ir aš ne viską supratau.
Visų pirmiausia skaitytojui į akis krenta teksto pavidalas - o klaidos tikrai neprideda žavesio, juolab ar tai būtų atidumo stoka, ar beraštystė. Žodžiu, pagarba skaitytojui irgi turi būti. Siūlau tamstai atsisakyt rimavimo, nes įspūdis nekoks.
Šaką - taką, patvory - užrakys... Už baltas eiles dar niekas nemuša. Bet jei rimuoji daryk tai rimčiau. Na, mintis kažkokia yra, metaforos yra. Tai va - tvarkykis.
na, klaidos dėmesį atitraukia, šiek tiek paskubėta, o gaila, manau turi savyje potencialą.
Labai patiko retorika "kodėl pradžia taip laukia pabaigos?" - super :) juk taip ir yra..
Na, jeigu jau ton gramatikon nežiūrint...toks rudeniškai nepoetiškas. Bet man visai patiko. Iškyla prieš akis kažkoks miestelis, kapinės ir apeliacija į skaitytoją. Ai, 3
Geras eilius. Yra klaidelių, bet tai neturi reikšmes. Pats eilius yra tikrai puikus. Tas kardemonų kvapas... Tas laidoti kardemonuose... Manau, kad tas eilius tikrai,- Dievo įkvėptas:))) eilius.