Aš vartoju

Aš nevalgau mėsos. Siaubas, kaip galima žudyti gyvūnus. Sakai, gražios pirštinės? Vakar nusipirkau, odinės.
Aš nesiklausau popso. Tai banalu. Juk dabar madinga klausytis roko.
Aš nekenčiu „Akropolio“. Tai taip vartotojiška. Geriau nueinu į „Maximą“ prie namų.
Aš neskaitau kvailų bestselerių. Tik rimtas knygas. Sakai „Da Vinčio kodas“? Perskaičiau tik todėl, kad norėjau pažiūrėti, ką visi skaito, bet man nepatiko.
Kažkur girdėta ne? Labai madinga. Neigti vartotojiškumą, neigti masinę kultūrą. Graži idėja. Prasminga. Tik kad jos madingumas daro ją juokingą. Taip teigdamas pasirodysi protingas bet kokioje kompanijoje: nuo protingų visuomenėje gerbiamų žmonių iki neformalių maištaujančių paauglių. Todėl visi ja ir ėmė naudotis ir teigti, jog jie nevartoja. O garsiausiai čia rėkia tie, kurie elgiasi priešingai.
Truputį pritilkime ir pamąstykim. Žmogus yra vartotojas. Juo buvo jau tada, kai valgė tik savo darže užsiaugintą bulvę ir vilkosi savo išaustus marškinius. Tada jis vartojo gal mažiau, bet vis tiek vartojo. Išties, tai norėdami visiškai nustoti vartoti, pirmiausiai turėtume liautis kvėpavę (gink Dieve, tai būtų pasaulinė katastrofa).
Tai gal vertėtų ne teigti vartotojiškumo žalą, o išmokti vartoti kultūringai. Juk lengviausia visiškai sukritikuoti masinę kultūrą. Bet pamėginkime rasti joje prasmės. Juk jau jos pavadinime yra žodis „kultūra“ - tai šiuolaikinė kultūra. Išmokime vertinti, o ne tik kritikuoti tai, ką turime. O jei jau kritikuojame, tai pasistenkime tai daryti kultūringai, nemenkindami tų, kurie tuo gyvena.
Aš valgau mėsą. Rudenį pasodinau medį. Mėgstu skaitinėti Imanuelį Kantą. O kai pavargstu klausausi pop muzikos.