...

Ar tam išvykstama, kad pasimirštum, ar, kai
vien neapčiuopiamybė, tam, kad pasiilgtum,
ar kad neteisėjaut, kai kraujo krūviai varžos?
Tyla – ir dekoracijos ir fonas tvarkai,
ir mantija, kuria net muziką apvilktum,
ir burė perkrautos duslumais miego baržos.

Ar šitas laikas – nutylėjimų grandinė?
Tvarka yra detalių kaukių balius, šlamšto
paradai, kur mada trumpam lengvai sustingo.
Tyla yra dingstis pirma ir pagrindinė
apmirt ir nejudėt, kad nieks nepasiglemžtų
prasmės beprasmiškumui sukuždėto - Bingo!..

Ar net paviršių teritorijos per klampios
mintims iš niekur, pauzėms, priežastims išblykšti?
Išvykstama, nes permainoms nelieka peno.
Pavyksta rasti matininkų pamirštus pakampius
ir atstovaut juose vienintelį čionykštį,
kuris į tylą dar tylų atsigabeno.

Ar šitas miegas tai pasiuntinys iš andai
ar paskutinis ateities valdų karalius,
ar tuštumų stebėtojas atsitiktinis?
Daiktai – vaikystė tų, kurie jau tik rakandai,
o šios akimirkos tuoj pat bus nerealios
ir nieko nebėra, kas būtų ne lenktynės.

Ar žvelgiančio akis palikę žvilgsniai gali
tolyn keliauti patys – jau vieni, beglobiai
ir grįžti į akis lyg niekur nieko?.. Ką gi.
Išvykstama. Kad išbarstyt save po dalį.
Tyloj bei muzikoj, kurios abidvi lobiai.
Išraunant sargus ir pasėjant naują vagį.