[kai laukimas išauga į lietų]

kai laukimas išauga į lietų
  susapnuojam
      paliktus sparnus
  gintariniai karoliai palieka
laužyt jaunus undinių kaklus
      susapnuojam Itakės jaunystę
niekada nematytus krantus
    jūra ošia ir lieka tik kristi
  į šią naktį atmerktus laukus
        krintam tiesiai --
    kitaip jau nemokam
  palikom žodžius
      kažkieno užanty
krintam tiesiai --
      nes reikia nukristi
  paralelė dangus ir sapnai
nekartosim laukimo iš naujo
        neieškosim Ikaro sparnų
kai laukimas išauga į lietų
        visa tai daryt per vėlu