Acetoniniai grybai (7). Transporto priemonė

Ankstesni skyriai: kažkur interneto platybėse bei www. rasyk. lt

Nežinia, ar dėl nepriekaištingų kalbos manierų, ar dėl penkiolikos alaus butelių, grakščiai sustatytų ant svetainės stalo, nepraėjus nė valandai, Ozis su naujaisiais pažįstamais tapo kone geriausiais draugais. Šie jam viską detaliai papasakojo apie „Fungus Acetonicus“ knygą, ateities planus ir milijonines sąskaitas, laukiančias Šveicarijos bei kitų kalnuotų valstybių bankuose. Fizikas išsižiojęs klausėsi šio horoskopą primenančio pasakojimo ir jau įsivaizdavo, kaip pildo nekilnojamojo turto dokumentus antram angarui įsigyti. Viskas ėjosi kaip iš barzdoto inteligento pypkės, tačiau kiek prasiblaivęs nuo alaus ir kitų nuodingųjų medžiagų tvaiko, Ozigantas vis dėl to suabejojo Enso kvalifikacija ir jo siūlomais 10% nuo pelno.

- Neee, nieko nebus, - nutęsė daktaras ir patempė lūpą. – Jūsų pasiūlymas per daug skystas ir be jokių garantijų. Čia tas pats, jei turėtum maišą gipso ir parduotum jį vaikui, sakydamas, jog tai Einšteino skulptūra iš serijos „pasidaryk pats“.

- Ir teisingai, - pabrėžė paskutinę šeimininko mintį Ensas. – Vaikai šiais laikais išvis suįžūlėjo. Vien tik virtualūs užsiėmimai galvoje: kompiuteris, žaidimai, internetas, Minedas...

Šešėlius tik nudelbė akis ir pasiūlė nenukrypti nuo temos.

- O apie ką mes kalbėjom? – „Kalagrybiškių“ direktorius klausiamai pažvelgė į Giedrę, bet ši, pasidėjusi po galva didžiausią alaus butelį, ramiai sau pūtė į akį ir butelio kaklelį, to pasėkoje skleisdama keistą švilpesį.

Prisiminę grybus, Šveicariją ir apvalainus procentų ženklus, naujai iškepti kolegos toliau tęsė diskusijas. Ozis, pagal kažkokios teoremos ar dėsnio principą, reikalavo pinigus dalintis per pusę, o jei dalmuo gautųsi su liekana, ji taipogi privalėtų atitekti daktarui – smulkioms išlaidoms, naujam fizikos kabineto inventoriui, išradimų dalims ir panašiai. Ensas nei kiek nenorėjo nusileisti ir laikėsi ties 1: 9 koeficientu. Jam taip pat pasiduoti neleido verslo principai, kuriuos visą pusmetį kalė universitete ir kurių dėl tam tikrų akademinių priežasčių privalėjo tuomet atsisakyti. Tik vienas Šešėlius patogiai sėdėjo po Giedrės kojomis ant sofos ir mąstė, į kurį vertingiau būtų paleisti sunkųjį akmenį. Nespėjus jam įvykdyti savo piktų kėslų, prabudo Giedrė ir čia pat perpratusi visą situaciją pareiškė:

- Mūsų kelionė atneš juk ne tik finansinę naudą. Pagalvokite, kokį perversmą kulinarijoje mes sukelsim! – tačiau, supratusi, jog apeliavo ne į tą smegenų galą, atsisuko į Ozį ir paslaptingai mirktelėjo, – mes kelionėje sutiksime šimtus gražių merginų. Tu tik pamąstyk...

Jautrioji styga buvo užgauta, nuskambėjo mažorinis akordas ir Ozis iškart metė į šalį visus ginčus bei nusikabintą kirvį, skirtą nepavykusių eksperimentų likvidacijai.

- O ar bus tarp tų šimto merginų tokių kaip...

- Bus, bus, – užbėgdama už akių linksėjo Giedrė. – Ir ne tarp šimto, o tarp tūkstančio, ar net milijono. Juk demografinė padėtis nėra tokia prasta ir kitose šalyse.

Oziui į akis vėl sugrįžo sveikas dolerio ženklų spindesys, kurie dabar kažkodėl labiau priminė apelsinus. Jis pribėgo prie durų, vedančių kažkur į neištyrinėtas angaro gelmes ir į kodinę spyną sumaigė savo gimimo datą. Durims prasivėrus, fizikos daktaras tik mostelėjo ranka ir pradingo tamsoje.

- Giedre, tu šaunuolė, - džiūgavo Ensas. – Mažai trūko ir būtume abudu su Šešėlium griebęsi senųjų metodų, a. k. a. sunkiojo akmens taktikos.

- Jam labiau padėtų sunkioji mergina, - nusijuokė mikologė ir nutipeno naujai atsivėrusių durų link.

- Et, - svajingai pažvelgė į nežinia kokiame aukštyje kabančias lubas Šešėlius. – Kad taip ir aš susitikčiau kelionėje tą vienintelę iš milijono.

- Išmok kokį „gražiosios puokštės“ burtą, - teišgirdo tolstantį Enso balsą. – O tai dabar atbaidai jas visas su savo kvailais rieduliais.

- Kvailais, nekvailais, - sumurmėjo juodasis magas ir pasukęs ten, kur jo laukė kiti, tyliai pridūrė, - užpultų pikti ežiukai ar žaliukai, dar ne tokių kvailysčių griebtumeis.

Įėjęs į kitą salę, Šešėlius pasipuošė lygiai tokia pačia veido išraiška, kaip ir šalimais stovintys Ensas bei Giedrė. Visos trijulės išsprogusios akys ir praviri žabtai spoksojo į keistą, nežemišką objektą, pagamintą iš labai netgi žemiškų dalių. Tik angaro šeimininkas garsiai juokėsi ir kuklinosi, jog nieko čia ypatingo nėra. Eilinė skraidymo priemonė ir tiek. Na ir kas, jog ją sudarė tikrų tikriausias autobusas, kuris atstojo gondolą (krepšį) ir kabėjo po milžinišku balionu – cepelinu. Visas aparatas atrodė lyg modernus dirižablis, kokiais per karą skraidė naciai ir bombardavo kol kas dar lietuvių neapgyvendintą Britaniją. Atslūgus pirmykštei baimei, viršų paėmė smalsumas ir Ensas su Giedre ėmėsi apžiūrinėti šį velnio išmislą. Vienas Šešėlius stovėjo nuošalyje ir drebino kinkas. Priešais jį gąsdinančiai suposi viena iš viešojo transporto atmainų. O pastarųjų magas nekentė ir progai pasitaikius visada ir visur eidavo pėsčias.

- Ir kas gi čia? – supykusi riktelėjo Giedrė, rodydama į už lango užkištą lentelę su užrašu „2 Šeškinė - Centras - Oro uostas“. – O aš, kvaiša, vis galvoju, kodėl man rytais neatvažiuoja autobusas. Taip jau nė kartą į darbą pavėlavau.

- Bus tų darbų, - nekreipdamas dėmesio į aplinką burbuliavo direktorius ir, pamiršęs, kad eksponatų rankomis liesti nevalia, grabinėjo už autobuso ir orlaivio hibrido (toliau autolaivio) padangų, chromuoto bamperio bei blizgančio korpuso.

- Ir šitas daiktas skrenda? – nepatikliai pasiteiravo Šešėlius.

- Dar ir kaip, - patvirtino Ozis ir ėmė entuziastingai mojuoti rankomis bei pilstyti iš kiauro į tuščią apie idealų autolaivio korpuso aerodinamiškumą, variklio ekonomiškumą, vairuotojo sąsajos draugiškumą ir panašiai.

Galiausiai visi, pavargę nuo įvairių skirtingų užsiėmimų, vėl susimetė į krūvą ir ėmė tartis dėl būsimos kelionės. Visi norėjo kuo greičiau ją pradėti, tad nenuostabu, jog išskristi nutarė jau kitos dienos rytą. Išlydėjęs ir atsisveikinęs su kolegomis, Ozigantas grįžo į savo darbo kambarį ir išjungė visus monitorius. Ypač išjungė tą, kuris be perstojo transliavo japonišką animaciją.

- Užteks sotintis pieštais idealais, - garsiai pareiškė. – Na, pasaulio merginos, netrukus aš tapsiu jums geidžiamiausiu jaunikiu.

O kol kas, kol banko sąskaitose kikendami švilpavo vėjai ir gatvėje praeiviai jo neatpažindavo, Ozis išsitraukė lagaminą ir ėmė ruoštis didžiajam gyvenimo įvykiui. Neskaitant to įvykio, kai dar vaikystėje į jo rankas pakliuvo pirmasis „Kosmofizikano“ numeris.