gėlelė

Kai tik širdies plakimas pirmą kart mane paliečia, užmerkiu aš akis.
kad tyliai pasiryžčiau, kokian kelionės aš ruošiuos. . .
Atmerkiu aš akis ir aš žvelgiu iš paukščio skrydžio:
į begalinį kalnų aukštį, kuri perlipt turiu;
į dykumų platybę, kur troškulį įveikūs, man pereit reiks;
į savo baimių spiečių aplipusį šarvais, kurį įveikt man, jėgų tikrai prireiks;
į dangų.. debesys.. . į saulę.. vėją.. lietų.. speigą.. kurie baugins ar nepaklysti man neleis;..
ir aš lipu ir kopiu.. . plaukiu, einu ir bėgu,.. per klonius.. girias.. kalnus.. . per upių vingius.. miestus.. per dykumas.. ir džiungles.. . miškus.. per pievas.. jūras. . .
Ir viską aš įveikęs, vėlei užsimerkiu,.. šalia, visai šalia bedugnės krašto.
kad tyliai pasiryžčiau, aš paskutinį žingsnį žengt...
Atmerkiu aš akis, o prieš mane trapi gėlelė, ant to paties bedugnės krašto..
bet ar užteks drąsos, kad prieičiau ir nuskinčiau?. .