Netikiu į porcelianą ir į dirbtinumą.
Netikiu į tai, kad aš galiu užaugti.
Aš tik plastmasinis kareivėlis, mama.
Nebuvau nei kovoje, nei mūšy,
nors ir dūdom kvietė, net patrankos buvo.
Atleisk, bet negalėjau pajudėti.
Mane buvo apėmęs toks... Toks išgąstis.
Aš tikrai drąsus, tu negalvok, ne.
Tiesiog, tas mėnulis, didžiulis, mėlynas.
Taip prašė, kad pažiūrėčiau -
žiūrėjau ir verkiau dirbtinom ašarom.
Buvau sukaustytas siaubo, apimtas vienatvės, mama.
Kodėl man padarei tik skydą ir šarvus -
suplyšusius skarmalus? Mama!
Galėjai duot šautuvą ar bent kardą,
viskas būtų daug paprasčiau.
O dabar stoviu ir stoviu, ir stoviu.
ai nu, nesureguliuota čia dar iki galo. vienas taip sakinys, kitas kitaip. bendro akcento kaip ir nėra. yra tik mama, atliekanti pop. kreipinio 'mieloji' funkciją. trejeto vertas.