už dėdę Petrą

Išgerkim už dėdę Petrą, nes jis padaro žmones laimingus. Iš vienų atima, kitiems atiduoda.

Pradžia. Kokia buvo ta pradžia, kada dėdė Petras pajuto, kad jam lemta daug keliauti ir bendrauti su daugeliu moterų?
Gal stirna?
Po baigiamųjų vidurinės  mokyklos egzaminų Liolikas, Markizas, Dušia, Vladukas, Saulinis ir dėdė Petras paėmė dėžę žigulinio ir dulkinu autobusu išvažiavo prie Dubysos. Kompanija juokėsi iš karvių, pakeltom suknelėm kaimo merginų pakelėse, kalbėjosi apie tai, kas gudriau nusirašė egzaminą... visi tylėjo apie ateitį.. apie tai kaip norisi gyventi. Norėjosi tik gyventi ir apie nieką negalvoti.
Dėdė Petras su Vladuku vaikščiojo gurkšnodami alų, kada krūmuose prie Dubysos pamatė ilgas nuogas merginos kojas. Vladukas pasakė: che che che, o dėdė Petras pajuto, kaip tvinksi rankų pirštų galai. Jie brido į upę, kai juos pašaukė Markizas: eikit, greičiau.. kokia merga..
Liolikas, Dušia, Vladukas, Saulinis ir dėdė Petras stovėjo prieš merginą iš krūmų, išsirikiavę tarsi per fizinio lavinimo pamoką. Dėdei Petrui virpėjo rankų pirštų galai... tai buvo ilgos nuogos merginos kojos. Mergina šypsojosi.. atrodė, kad ji svajojo sutikti vaikiną disko metiką, o gyvenimas jai parinko visą krepšinio komandą: Vladukas, susimąstęs, linksmų ligotų plaučių išbalęs gražuolis, tiesiog Šopenas, Markizas, geras žydų rabino savarankiškas darbas, Liolikas, primenantis kruizinio laivo kapitoną akiniuotis, Saulinis, siela ir išvaizda primenantis trijų aukštų viešbučio administratorių, Dušia, storas lyg Kavarsko kunigas vienuoliktokas ir dėdė Petras, garbanotas lyg Puškinas. Jie stovėjo tarsi laukdami komandos, skardaus švilpuko garso, po kurio viskas turėjo prasidėti... Jautė, rupūžės, dar nepatirtą moters kūno trauką, bet užhipnotizuoti krūmų merginos grožio, negalėjo tarti nė žodžio... Mergina pasitaikė patyrusi, žinanti, ką kiekvienas prieš ją stovintis vienuoliktokas galvoja.. Nusišypsojo ir staiga sušuko:
“ Pagaukit.. ” ir nubėgo.. Vyrai stovėjo lyg įkalti. Buvo nedrąsu sušukti, kad merga išvedė visus iš proto.. Jie stebėjo jos bėgimą... Ji bėgo išties grakščiai.. aukštai keldama kojas, kratydama ryškiai apnuogintą krūtinę, žvilgsnis buvo tolimas, nukreiptas į beribę dangaus platybę... Mergina krito labai netikėtai, susipynė aukštai iškeltos kojos, o gal viena krūtis užkrito ant kitos ir sustabdė jos kvėpavimą.. Grakšti stirna nusirideno į griovį... Plaukianti dangumi stirna išnyko.. vyrai atgavo žadą... Nepatogu tapo.. nei dabar pagausi.. nei ką.. guli krūmuose... o tokia grakšti buvo.. pirmasis atsigavo Dušia.. pasileido bėgti į krūmus.. Dėdė Petras nubėgo paskui.. pažiūrėti, kas liko iš svajonės, kuri nusirito į krūmus.. Vladukas che che che.. Liolikas iš viso maudytis nuėjo.. gal pagalvojo: kokia čia merga, jeigu ją į krūmus traukia..
Stirna, kobielna, pasakė Markizas.. jis kalbėjo kaip rabinas..