Šis tas apie gyvenimo kelią

Lėtai artinasi audra. Grėsminga tyla už lango kažkaip persiduoda ir į mane. Turbūt oru; jis pilnas tos įtampos. Įtampos, kuri praneša tau, jog jau arti kažkas, kas būtinai bus, ko niekaip negalima pakeisti. Aš tik stebėtojas. Ar noriu būti kas nors daugiau?

Ne. Kartais pavargstu būti vienintelis savo gyvenimo šeimininkas. Norisi susilieti su kuo nors, su bet kuo. Pasidalinti savo rūpesčiais, džiaugsmais – visais išgyvenimais, mintimis. Bet ne žodžiais, jie neperteikia manęs. Deja, dažniausiai būtent jais tenka pasitenkinti. Ir vėl pasijunti nieko negalįs pakeisti. Susitaikai. Tam kartui.

Tačiau ne taip jau tai beviltiška. Oras už lango bei oras manyje. Mes laukiam audros. Nereikia jokių žodžių – juntam vienas kitą. Veikiame vienas kitą. O galbūt mus valdo kažkas aukštesnio? Hėgelio aprašytas pasaulinis protas? Mes kortos žaidėjo rankose, figūros šachmatų lentoje. Mūsų galimybės kad ir įvairios, tačiau ribotos. Vis keliaujam tam pačiam žaidimo lauke ir vis laukiam, kas mus iš čia išvaduos.

Gal dabar? Gal būtent šios audros žaibai sudrebins šį monotonišką pasaulį? Sudrebins, sukrės, pakratys už pakarpos, privers daug ką pamąstyti, daug ką  pa (si) keisti. Iš kur tokios mintys? Žinia, patirtis jų visai nekursto. Aš pats turiu tempti dienas už pakarpos, kad jos įdomiau, prasmingiau eitų. Būtent todėl vis dažniau norisi pabūti paprastu stebėtoju. Pailsėti. Pakvėpuoti tuo oru, žadančiu kažką nepaprasto, susilieti su juo.

Noriu pokyčių. Tačiau jų niekada taip ir nebuvo. Žemė neapsivertė aukštyn kojom, žmonės gyvena kaip gyvenę. Susitaikau. Ir gyvenu kaip visi. Susilieju su jais, jų gyvenimo būdu. Juk to troškau... Bet ir vėl esu nepatenkintas. Vadinasi, noriu kažko daugiau. Ne vien susilieti, ne su jais, ne taip susilieti...

Mintys keičiasi taip greitai, kad kartais net nespėji jų suprasti.,, Sąmonė egzistuoja nuolatiniame sraute“, teigė amerikiečių filosofas W. James‘as. Tad gal geriau būtų atsiduoti pasąmonei. Galbūt ji geriau žino, ko aš noriu. Greičiausiai kažką panašaus ir darau: stoviu ir žiūriu per langą, stengiuosi nieko nemąstyti, leidžiu viskam tekėti sava vaga. Tokiu atveju, jei Hėgelis buvo teisus, viskas savaime baigsis gerai.

Tačiau kam gerai? Ne man. O būtent tam šachmatininkui: jis paaukos mane it kokį bereikšmį pėstininką tam, kad partija būtų laimėta. Kas toliau? Kelios laimės akimirkos ir jis pamirš mane ir pradės naują žaidimą.

Gal man būtų naudingiau būti nepaklusniu žirgu ir nesileisti būti mėtomam visur, kur papuola? Įvyktų priešingas procesas: aš išsiskirčiau iš visuomenės, tapčiau individas. Keliaučiau ne tuo keliu, kuris veda į bendrą,, mūsų“ laimę, o pasukčiau,, savo“ mėgstamos pievos link. Ten aš turbūt būčiau vienas, tačiau lamingas. Žinoma mane kartais vis apniktų liūdnos mintys, tačiau bent jau žinočiau, dėl ko čia esu. Gyventi,, savo pievoje“ nebūtų lengva, tačiau malonu.

Paaukoti keistai patrauklų malonumą būti stebėtoju dėl tapimo stebimuoju. Neaiškius kolektyvinės pasąmonės troškimus iškeisti į savitą blaivaus proto apšviestą kelią. Gyventi galima įvairiai. Svarbiausia turbūt yra tiesiog gyventi...