Pasaka-pakasa. 2 skyrius. 6 dalis.

VI dalis

Salmonė Niurka nusprendė išeiti į pasaulį. Ji jautė ir suprato, kad jos poezija - neeilinė. O jei jautiesi neeilinė – nedelsk - dievas taip liepė. Taip galvojo ir Niurka. Ant galvos užsirišo spalvingą skarą, apsimovė geltonas vilnones kojines iki kelių, užsimetė ilgą šaliką ir iškėlė galvą. Dabar ji jautėsi tikra menininke.

Kai Poncijus ir Gediminas atkako namo, buvo jau tamsu. Poncijus pažiūrėjo pro langą ir nesuprasdamas kur randasi, paklausė Gedimino kokiais keliais tas pasuko karietą. Gediminas atsakė, Rusijon. Tada Poncijus pravėręs karietos dureles apsižvalgė. Iš pirmo žvilgsnio į Rusiją visai nepanašu. Taigi Poncijus pažiūrėjo dar kartą. Iš antro žvilgsnio buvo jau daug panašiau, bet neišvengiamai prireikė ir trečio žvilgsnio, kad įsitikintų, jog...
... čia tikrai ne Rusija. Nors Poncijus ten dar niekad nesilankė, suprasti, kad čia ne Rusija buvo labai paprasta: dviejų vienodų Gedimino bokštų ant dviejų vienodų Gedimino kalnų tikrai niekur nėra, tuolabiau Rusijoje.
- Čia ne Rusija, - pareiškė jis vežikui.
- Aš tai ką tik supratau, - atsakė vežikas ir apsukęs karietą paragino arklius, - put put put!
Jie taip ir neišvažiavo iš Vilniaus. Matyt, Gediminas sumaišė kairę su dešine, taigi iki vėlumos suko ratus po aptriušusį Vilnių.
Bet Poncijus ant jo nepyko - Gediminas pas jį dirbo beveik už dyką.
- Užsukim į kokią nakvonę, - pasiūlė Poncijus įsakančiu tonu.
Gediminas gūžtelėjo pečiais, sustabdė arklius ir atsisukęs į šeimininką, nusišypsojo:
- Tai vėl prieglobsčio ieškosim?
- Gal, - Poncijus nusispjovė pro langą, - man svarbu išsimiegot.
Nuvažiavo jie į „vieną tokią vietą“, kur galima išsimiegot. Gediminas visame Vilniuje tik „vieną tokią vietą“ ir težinojo. Gediminas pasibeldė į duris. Nieks neatidarė.
- Niekas neatidaro, - pažadino jis miegantį Poncijų, - gal važiuojam per naktį iki Kauno?
- Kaip nori, - gūžtelėjo vienu petimi Poncijus ir vėl užsnūdo ant siauro karietos suolelio.
„Gerai, važiuosim į Kauną“ – pamanė Gediminas.
Taip baigėsi dar viena kaimiečių diena mieste (tam pačiam kaime).

Ryte pamelžus bulių, Salmonė Niurka sugalvojo nueiti į miestą ir paprašyti daugiau pinigų menui. Kažkur girdėjo, kad menas skursta, o ateity jo apskritai nebereiksią. Taigi sugalvojo sukaupti pinigų ir pas save troboj laikyti kol ateis juodos meno dienos. O kai taip atsitiks, visas tas santaupas išleis meno atgaivai.
Pasipuošus pinavijom poetė išėjo.
Pakeliui sutiko besitąsančią karvę.
- Ko tąsais, karvužėl? – paklausė poetė.
Karvė neatsakė (nekalbanti karvė).
- Ko tąsaisi, karvutute? – saldžiai mykdama pakartojo klausimą poetė, - gal tau liūdna? Tuoj aš tau padėsiu.
Salmonė Niurka griebė karvę už ragų ir patraukė į save. Karvė nepasidavė, bet ir nebesitąsė kaip pirmai. Niurka pradėjo ją volioti po vieškelį kaip tešlos gabalą.
- Kū mūna karvai darai! A durnums pagav! – paisigirdo už nugaros, - kurviščia prakliataja!
Staiga kad dunktels per nugarą. Poetė net krioktelėjo. Pasipylė smūgių kruša: per galvą, per kuprą, per kojas. Salmonė paleido karvę, kaip maišas runkelių susmuko ant žvyrkelio ir kelionė žlugo.