Šukės rugiuos...

Jau šimtas penkiasdešimts pirmą kartą,
Tave savuos sapnuos regiu,
Aš pavargau, sakyk ar verta,
Raudot kas rytą kai tik prabundu.

Nebegaliu, širdy man sielvartas ir meilė,
Kančia ir šukės viskas susimaišė,
Žinau, mani jausmai pakvaišę,
Dėl tosios meilės nelemtos.

Tačiau mana širdis nušvinta,
Išvydus veidą tavąjį rugiuos,
Vejuosi kartą gal septintą,
O ar ar pavysiu kas žinos.