Dabar jau vis tiek...

Buvo kartą žmogus... O gal ir nebuvo... Bet tuo metu jis BUVO. Gulėjo ant minkštos it kilimas iš „Kilimų pasaulio” parduotuvės pievos, kurioje slėpėsi smulkūs ir tyri kaip kristalai rasos lašeliai, kur lakstė ir nerado vietos skruzdės, atrodydamos tarytum moteriškės, ruošiančios pietus atvažiuojančiai uošvienei... Buvo ramu. Virš galvos siūbavo didelis uosis, jo lapai taip maloniai šlamėjo... Geriau nei bet kokie „Red Hot‘ai” ar šiaip kapela... Saulės spinduliai kepino taip smarkiai, kad žmogus turėjo valytis prakaitą nuo kaktos ir papildyti savo rankovės smarvės stiprumą... Žmogus užsmerkė. Ir išgirdo paukščių čiulbesį. Na, tai buvo tiesiog varnų kranksėjimas, bet jis skambėjo geriau, nei šalimais remontuojamos gatvės garsai, todėl žmogus tai laikė čiulbesiu. Po to viskas baigėsi. O gal ir nesibaigė... Tiesiog žmogus užsnūdo. Pabudo jau naktį. Mėnulis taip akiplėšiškai drumstė nakties rimtį ir tamsą. Žmogus paklaiko. Argi TAIP mėnulis turi žiūrėti į žmogų?! Į ŽMOGŲ! Žmogus išsitraukė iš kišenės sena, dar rusiškų laikų pistoletą, kuriuo jo senelis nušovė močiutę, kai ši jam pusryčiams neatnešė blynų, o vietoj jų liepė geriau pasižiūrėti kaip ten Brisius laikosi. Žmogus nusitaikė į mėnulį ir... PYKŠT! Pataikė. Mėnulis žuvo, nukraujuodamas dangaus skliautą savo nužudyta vienatve... Mėnulis mirė. Mirė ir jo pamėkliška šviesa, gąsdinanti tamsos nebijančias akis. Su mėnuliu žuvo ir naktis. Nebebuvo juoda. Aplink vyravo raudonumas, mat kraujas neleido tamsai viešpatauti jau ilgiau. Ir tada sukilo abejonės, ar tikrai tai žmogus? Abejonės užvaldė mintis ir nuosprendis buvo pareikštas taip: Žmogus yra išteisinamas, nes žmogus nužudyti mėnulio negalėjo. Tai nežmogiška! Jį nužudė antžmogis, tad ne tas pats, ramiai ilsėjęsis žmogus... Tik... Kas tuomet tas antžmogis?

Buvo antžmogis... O gal ir nebuvo... Dabar jau vis tiek... Jau senai pamiršta ta istorija, kai už antžmogį, nužudžiusį mėnulį ir naktį, buvo siūloma dvidešimties tonų „Margo” vilnonių siūlų premija. Kai visi jo ieškojo... Ir nerado. Nes jis slėpėsi (ir tebesislepia) žmoguje... Kaip nežmoniška...