Berotybės link

'Mano gyvenimas kaip balta drobė, ant kurios kiekvieną dieną nusipaišo nauji raštai'-pagalvojo Rima.
Diena graži. Lauke balta. Viskas balta. Bet sitas užšalimas Rimą kažkaip keistai veikė. Lyg visa tai būtų didelis didelis ženklas jai.
JI vėl pažvelgė pro langą-lauke krito mažos, vos matomos snaigės. Jas išdavė tiks saulės blizgėjimas. Viskas atrodė ramu. Ramios gatvės. Ramūs praeiviai. Ramūs namai ir garažai. Norėtų ir rita paigauti nors žiupsnelį to ramumo, nes viduje vyksta neaišku as. Vėl susijaukė viskas. Susijaukė dar labiau nei buvo.
O tie raštai vis juodėja, raizgosi, persiina vienas er kitą. Ir atrodo, tuoj visai nebeliks tikrosios drobės spalvos.
lauke viskas žėrinčiai balta, o gyvenimas-juodai pilkas.

Vakar, pries miegą, ji ėmė tūkstantį vieną kartą mamai už rankos ir prašė, kad asakytų, jog viskas bus gerai. Bet kuo dažniau tai buvo kartojama, tuo labiau ji tuo netikėjo. O darlabiau netikėjo kai visa tai kartojo pati sau. Atrodė, jog per prievartą stengiasi į galvą instaliuoti melagingą informaciją, kuri vis atmetama. Ir tuomet galvoje atsirado vienas 'aš', kuris ikyriai kartojo visas blogybes. Kita 'aš' priminė ką ji blogo padariusi ir ko ne. dar kitas 'aš'-peikė už viską. Ir dar, ir dar, ir dra kitas 'aš'... šimtai jų galvoje. Ir kaip tiek daug ten jų telpa? Kartais atrodo, jog galva plyš nuo perkrovos. ir eilinį syk Rimą apėmė siaubas ir lyg maža mergaitė susigūžė kamputyje. palauks čiakol  siaubas praeis. kadanors.