Rašyk
Eilės (73348)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Edas Austworkas Edas Austworkas

Pasaka-pakasa. 2 skyrius. 5 dalis.

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


V dalis

Vilniaus gatvės buvo šlapios ir nuobodžios, o jomis vaikščioti - taip pat. Rašytojas daug pasakojo apie savo nuotykius užsieniuose, kur žmonės gyvena kitaip, pasakojo apie savo kūrybos kelius, vingiuojančius tarp raidžių stulpų ir sakinių kolonų, pasakojo apie Vilnių – labai nepaprastą miestą...
- Vilnius yra labai nepaprastas miestas. Žinot kas jame gyveno? Kokie garsūs žmonės? Turbūt nežinot, - paspyrė akmenį rašytojas Pindaras, bet pataikęs į šaligatvį drėbėsi veidu žemėn.
- Ar jums viskas gerai? – paklausė Poncijus matydamas, kaip rašytojas kakta trenkėsi į akmenimis grįstą gatvės grindinį.
- Leisk žmogui susitvarkyt, - stuktelėjo alkūne Gediminas.
- Nesvarbu, eikime prie reikalo, - žiūrėdamas į gulintį Pindarą Subingalvį toliau tęsė Poncijus, - kaip jau sakiau, turiu pasiūlymą. Aš savo meistelyje... kaime... radau labai įdomią rašančią būtybę. Jai netoli šešiasdešimties...
- Oho, - keldamasis nuo žemės nusikosėjo rašytojas, - staraja ptyca.
- Gal ir taip, - nekreipdamas dėmesio dėstė Poncijus, - kaip ten bebūtų, labai įdomu ką ji tenai rašo.
- Nesiginčysiu - ir man įdomu, - linktelėjo Pindaras.
- Malonu girdėti, - pliurptelėjo Poncijus, - todėl aš siūlau nuvykti pas tą „merginą“ į namus ir pasikalbėti kaip rašytojui su pradinuke. Arba kitas variantas: aš ją pasistengčiau pas jus atvilioti, bet kaip jau sakiau, ji yra krioštelėjus senė. Abejoju ar įstengtų ištverti tokią ilgą kelionę.
Pindaras Subingalvis susimąstė. Baigęs mąstyti, pasakė:
- Gal užeikim į kavinuką?
- Ar nuo to jums bus lengviau? – paklausė Poncijus.
- Paprasčiausiai, taip daro visi užimti žmonės, kad iš tikrųjų atrodytų užimti.
Užėjo jie į kavinuką pavadinimu „Prasmė“, tryse susėdo prie mažyčio apvalaus staliuko, užsisakė pašildytos kavos ir pradėjo kalbą...
- Man patinka jūsų idėja, - vėptelėjo Pindaras smaukydamasis kojinės.
- Kuri idėja? Ta kurioje siūlau jums važiuoti, ar ta kurioje siūlau ją atvežti?
- Ta antra, - neužtikrintai pasikasė nosį Subingalvis.
- Tai jums priimtiniau, kad ji atvažiuotų pati? – priekin pasislinko Poncijus.
- Aš galiu ir pats nuvažiuoti, - papūtė lūpas Pindaras, - man tai nesudaro jokių sunkumų... kada atneš kavą, ko aš čia atėjau?!
- Man vistiek neaišku koks variantas jums labiau priimtinas? – apsidairydamas paklausė Poncijus.
- Tiesa sakant, tai galėjom aplankyti kokią kitą kavinukę, labai jau viskas lėtai čionais juda, - ieškodamas padavėjo, niurnėjo Pindaras Subingalvis, - aš jau seniai čia besilankiau...
Poncijus netekęs kantrybės suriko:
- Tai kaip susitarėm? Koks galutinis sprendimas, senas ožy!
Tai išgirdęs rašytojas pradėjo juoktis.
Atėjo padavėjas, atnešė kavos, cukraus, saldainių ir tris auksinius (paauksuotus) šaukštelius kavai maišyti. Niekas nekreipė dėmesio į mirštantį iš juoko Pindarą.
Kol rašytojas nurims, Poncijus nusprendė išgerti kavos. Gediminas sėdėjo šalia ir labai nustebęs žiūrėjo į kvatojantį rašytoją.
- Kažkoks pusdurnis...
- Reiks priprast, jis juk menininkas. Matyt, labai jautrus žmogus.
- Pasitikėjimo vistiek nekelia, - atsistojo vežikas Gediminas, - einu, pašersiu arklius, pašukuosiu...
- Tai kaip kalbėsim? – paklausė Poncijus maišydamas kavą.
- Paikšiau, kalbėsim kaip panorėsim, - baigė juoktis rašytojas, - ne tu pirmas mane ožiu pavadinai. Man tas patinka.
- Ožys. Patinka?
- Labai...
- Ožys! Ožių ožys!
Rašytojas vėl praskydo.
- Jeigu esat toks nerimtas žmogus, tai aš gailiuosi gaišęs laiką! Važiuoju namo, - pasipiktinęs Poncijus atsistojo netyčiom išliedamas kavą.
Pindaras vos tvardydamas juoką, nusišluostė ašaras ir norėjo kažką sakyti, kai vėl prunkštelėjęs pratrūko. Poncijus čia nematė nieko juokingo.
- Senas ožys! Jau geriau būčiau kalakutui užpakalį kasęs...
Poncijus išėjo iš kavinuko su visom durim. Gediminas netoliese šukavęs arklius sušuko:
- Tai jau susiėdėt? Galim važiuot?
Poncijus palinksėjo.
Bėda buvo tik viena: daiktai liko pas rašytoją namuose. Kada Pindaras nuspręs eiti namo – neaišku. Teko vėl laukti prie durų.
- Gal laužiam? – pasiūlė vežikas.
- Taip elgiasi tik vagys. Mes - ne vagys. Bet mintis gera. Gal ne tiek gera kiek nebloga. Ją galima būtų kaip nors modifikuoti, - Poncijus užsirūkė, - tas modifikavimas galėtų procesuotis tokia kryptimi: tu pasiūlei laužti duris, bet pasiūlymas – antiįstatymiškas. Modifikacija turi vykti pagal įstatymus... lipsim pro langą.
- Iškart reikėjo sakyt, - nusišypsojo Gediminas.
- Tik iš kur gausim kopėčias? – nusikrenkštė Poncijus.
- Kaip tai „iš kur“? – pašoko Gediminas, - kopėčias turiu karietoj. Specialiai tokiems atvejams.
Poncijus išspjovė pusiau surūkytą sardelę (su lašinukais):
- Ką tu sakai?
- Nu...
- Kopėčios karietoje?
- Nu.
- Kokio dydžio?
- Standartinės gaisrinės kopėčios...
- Eik tu eik tu, kaip tokios kopėčios tilps į karietą.
- O kodėl neturėtų?
- Pažiūrėk į karietą, - parodė pirštu Poncijus.
- Klausykit, šeimininke, jei sakau, kad karietoje yra standartinės gaisrinės kopėčios, tai ir reiškia, kad karietoje yra standartinės gaisrinės kopėčios, kitu atveju aš neaušinčiau burnos jus įtikinėdamas.
Gediminas, neklausydamas šemininko aiškinimų, priėjo prie karietos, atidarė užpakalines dureles (kur yra laikomos atsarginės dalys) ir ištraukė TIKRAS standartines gaisrines kopėčias.
- Tai ką dabar sakysite?
Poncijus be garso vėptelėjo.
Likusi darbo dalis – kaip batus apsišikti (juos nusiėmus). Tokiems vyrams kaip Poncijui ir Gediminui įlipti į antrą aukštą tikromis standartinėmis gaisrinėmis kopėčiomis, buvo vieni niekai. Sunkiau buvo atidaryti langą.
- Gal lipam per kaminą?
- Kvaily, dabar ne Kūčios, - pamokė Poncijus, - daušim langą.
- Tai juk antiįstatymiška...
- Kai kopėčiomis užlipi į antrą aukštą, o nuo tikslo tave skiria vienintelis langas, kurį tikrai REIKIA išdaužti, to vadinti antiįstatymiškumu tikrai NEGALIMA, - davė dar vieną pamoką Poncijus, - dabar duok ką nors su kuo galėčiau išdaužti tą nelemtą langą.
- Nosinė tiks?
- Kas tau užėjo?
- Daugiau nieko nepasiėmiau.
- Keistuolis, kopėčias sugebėjai į karietą sutalpint, o ko nors su kuom galima būtų išdaužti langą nerandi. Tiek to, teks pasitelkti vaizduotę, - susimąstė Poncijus, - manau, geriausia langą išdaužti su akmeniu.
- Visi akmenys, kuriuos matau, sukišti į grindinį, - atraportavo Gediminas svyruodamas ant kopėčių.
- Nejaugi karietoj neturi nieko tam reikalui? – beviltiškai suriko šeimininkas.
- Gal ir turiu...
- Tai eik ir paieškok, - užrėkė Poncijus.
Vežikas taip ir padarė. Nuėjo ir paieškojo.
Nerado.
Grįžo.
- Neradau.
- Tai eik ir dar paieškok! - suklykė Poncijus, - kam, galų gale, aš tave įdarbinau?
- Jeigu leisite, aš jums priminsiu, kad mane įdarbinote vežiku, kad jus vežiočiau pirmyn – atgal, nuo taško A iki taško B ir atgal.
- Būūūtent! Tik leisk tau priminti, kad abėcėlėje yra trisdešimt dvi! Ir ne taškai, o raidės! Dabar eik ieškot kol nenuspyriau nuo kopėčių!
Atsidusęs Gediminas nulipo žemyn ir ėmė ieškoti.
Šį kartą – apšviestas šventos dvasios – rado laužtuvą, atnešė Poncijui, o tas jau žinojo kaip jį teisingai panaudoti. Užsimojo ir ...
- Ei, vyrai, ką ten darot prie mano lango? – pasigirdo balsas iš apačios.
Poncijus ir Gediminas krūptelėjo.
- Klausiu ką darot? – pasikartojo tas pats balselis.
- Taisom jūsų langą, - atsakė Poncijus.
- Aaaa, viskas gerai, - nusiramino balsas iš apačios ir atrakinęs duris įėjo vidun.
- Čia tikriausiai rašytojas, - tarė Gediminas.
- Tu pirmą kartą teisus, - atsakė Poncijus, - dabar greičiausiai jis iškvies policiją ir mus pasodins trims amžiams.
Bet rašytojas to nedarė. Jis tik atsisėdo į fotelį ir užmigo.
- Tai ką darom?
- Daužiam langą, - atsakė Poncijus ir išdaužė langą.
Rašytojas prabudo, bet nesuvokęs kas prie ko, vėl užsnūdo.
Palaukę porą minučių, Poncijus ir Gediminas įlipo vidun. Pateko ne į tą kambarį.
- Čia ne mūsų kambarys.
- Matau, - atsakė Poncijus.
- Ką darysim? – kasydamasis pažastį paklausė Gediminas.
- Kadangi aš turiu laužtuvą, susiklosčius tokioms aplinkybėms, galiu jį gerai panaudoti.
Koridorius buvo tuščias. Suradę savo kambarį laužtuvo pagalba įsigavo vidun, susidėjo daiktus ir išbėgo. Sudėtingiausia buvo nulipti kopėčiom nenudribus su visais lagaminais. Sugalvojo jie šitaip: Poncijus duos, o Gediminas ims. Tokia idėja iš pirmo žvilgsnio gan veiksminga, jei ją taikytumėm kitur, bet leidžiant lagaminus kopėčiomis, tokia strategija visai niekam tikus. Poncijus davė, bet Gediminas laiku nepaėmė ir nukrito ant žemės, prispaustas dviejų lagaminų. Va ir visas „slaptas sistemų kodas“.
2007-02-11 10:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-11 21:38
zirzule
pradedant nuo pat "Pindaras smaukydamasis kojinės." - tikrų tikriausias "smaukalas".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą