Netikėti kūrinio posūkiai..... Likimas....

Manau apsisprendžiau teisingai. Eik ir pas tą viršininką ir neleisk paaukoti velniui dabar jau paskutinės sielos reikalingos ritualui, kad jis galėtų įžengti į Žemę ir ją užvaldyti visiems laikams, tačiau mano amžiaus raganiai sakė, kad atsiras senosios kartos palikuonė XXI amžiuje ir sukliudys jam. Ją galės atpažinti visi, nes ji sugaus dešiniąją šėtono ranką-Juodąjį Geluonį. Daugiau tau neturiu žinių. Eik ir pradėk tai, kas tau buvo lemta.
Tik po kelių ilgų akimirkų susipratau, kad nesapnavau, kad tai tikra. Niekada nebuvau įpatinga, bet jau šmėkla man taip pasakė, daktaras... turbūt iš tikrųjų aš grumsiuosi su visa blogio imperija.
Reikia skubėti. Laikas eina, laikas bėga. Niekas neturi galios jo sustabdyti, taigi reikia stengtis jį leisti kuo naudingiau. Taip aš ir padariau.
Greitai užlėkiau mediniais laipteliais ir pabeldžiau į didžiules, ąžuolines duris. Ilgai nereikėjo laukti. Iš kabineto išėjęs malonios išvaizdos žmogus atidarė man duris ir liepė patogiai atsisėsti ant kėdės, esančios tiesiai prieš jo didžiulį stalą.
Nesižvalgiau po kabinetą, o tuojau pat užvedžiau dialogą:
-Ponas viršininke. Jūs juk žinote savo kalinį Kvinksį.
-Taip, o kas? Ar kas nors su juo buvo blogai? Ar jis ką nors ne taip pasakė per rytinę jūsų viešnagę?
Net nepajutau, kaip išraudau. Jis jau žinojo. Kalėjime veikė stiprus skundikų tinklas.
-Ne. Tikrai ne. Viskas buvo gerai, bet aš sužinojau, kad birželio šeštąją jis mirs. Tiksliau, jį bandys nužudyti. Jeigu mes nesutrukdysime taip ir bus. Jums tikrai nederėtų sužinoti visų smulkmenų. Tiesiog saugokite jį tą dieną nuo ryto iki pat kitos dienos ryto. Jums reikės nepaprastų ginklų, o švęsto vandens, šermukšninių, smailių kuolų, kryžių, česnakų ir gerai būtų, jog atvyktų kunigai ir egzorcistai.
Kaip jis ant manęs užpyko.
-Čia jums ne bažnyčia, ne vaikų darželis. Čia galioja kitokios taisyklės, o dėl vieno pamišėlio aš nesiruošiu gadinti reputacijos. Ar supratote?
-Ne. -drąsiai jam atkirtau. -Jeigu jūs norite kalinių, sargų ir būtent daktaro gyvybių, tai nedarykite nieko, bet kai aš papasakosiu visai spaudai, tai kažin ką jūs tada kalbėsite I?
-Jūs mane šantažuojate?
-Ne. Tiesiog bandau išgelbėti žmones ir jų sielas nuo amžinų kančių. Patikėkite...
Jis nenoriai, bet pasakė:
-Gerai. Bet jeigu tai bus melas, jūs, už tai atsiimsite.
Nebijojau jo žodžių. Palyginti su tuo kas nutiks tai buvo tik švelni muzika ausims.
Labai patenkinta išėjau iš kabineto, uždariau duris ir tyliai pakėlusi akis į lubas pasakiau:
-Vienas taškas mūsų naudai, sere Tiacinai. - ir patenkinta lipau laiptais žemyn.
Tačiau belipant išgirdau lyg iš niekur galvoje atsiradusį balsą, kuris sakė:
-Tu dar už tai atsiimsi. Prisiekiu visais nelabaisiais. Cha cha cha cha! Tikrai, tikrai...
Apsidairiau ir pamačiau siena slenkančias raudonąsias akis. Jaučiau, kad jos mane nori nužudyti, bet kažkas jas sulaikė...
- Kaip? Kodėl? Juk manęs vienos jos negalėjo išsigąsti. Kas mane išgelbėjo? -klausiau savęs. Tada netikėtai išvydau priešais save, ant laiptų žiojėjančią, didelę, rūku apsuptą skylę. Priėjau prie jos krašto ir bandžiau pasižiūrėti kas joje yra. Pasigirdo garsus girgždesys iš jos gilumos. Jis kilo aukštyn. Po truputį galėjau įžiūrėti kontūrus kažkokių daiktų kontūrus, kurie kilo į paviršių. Sunerimau:
-Gal čia spąstai ar kokios pinklės? Reikia iš čia dingti.
Bet tik tada pajutau, kad man kažkas veržia kojas. Tuoj pat pasižiūrėjau žemyn ir išvydau du mažus padarėlius apsivijusius jas ilgais savo piršteliais. Jų veidai buvo plokšti, akelės mažytės, mažytės su geltonais viduriukais, noselės kreivos, o ausys stačios ir karpytos... perpus už juos pačius didesnės. Na rankos nors ir plonytės, bet labai stiprios, o kojytės trumpos ir storokos, kyšančios iš po mažų švarkelių. Jie abu ėmė kažką karštai aptarinėti. Na, ištrukti jau nebeturėjau vilties, tai nusprendžiau pasiklausyti ką jie abu murma.
-Ei, Linfi, tu jai pasakyk. Ji tokia didelė. Aš neišdrįsiu.
-Na jau man kaip drąsu, Džiaga. Vos tik prasižiosiu, tai ta milžinė užpykusi gali su manim bala žino ką padaryti. Ach, ir kodėl mes sutikome imtis tos užduoties. Niekas neįspėjom kad tie žmaunai tokie dideli. Ach, Šv. Mavrita, išgelbėk mus.
Patikėkit.... Man taip buvo juokinga. Taip juokinga, kad nebesilaikiau ir tyliai suprunkščiau iš to juoko, matyt, taip dar labiau juos išgąsdindama.
-Viskas. Nežinau, kaip tu, o aš bėgu. Gal ji čia karo ritualą atlieka. Na bėgi ar lieki? - susijaudinęs jis klausė draugo.
Nenorėjau pasirodyti tokia pabaisa. Taigi kiek galėdama pasilenkiau prie jų ir pasakiau:
-Na nebijokit. Aš nieko blogo jums nepadarysiu.
-Ichchchch... Ji dar moka kalbėti.
Na, nebekreipiau dėmesio į jų nuostabą, o vėl paklausiau:
-Iš kur jūs? Kas jūs? Ką jūs čia darote?
-Me... mm... mes atvykome iš didžiosios Tokos, neregimosios planetos. Mus pasiuntė viso gėrio visatoje karalienė Dafaulija. Ji tave saugo. Tau, didžioji valdovė siunčia porą reikalingų ginklų, kurie padės tau išgelbėti Žemę nuo šėtono atėjimo ir apsaugojant Kvinksį... Trūkstamą ritualo grandį. Mes čia nelabai ką supratome, bet jeigu Žinoma, kad supratau šią žinią ir jau nekantriai laukiau iš skylės pasirodant nepaprastųjų ginklų... Štai, bildesys labai labai arti... Tuojau viskas bus paviršiuje....
-Taip. - iš džiaugsmo sušukau ir lėkiau link skylės, bet labai greitai pargriuvau ir tik tada prisiminiau, kad aplink kojas yra apsiviję tie padarėliai.
Žinoma ant jų supykau.
-Tai jūs atvykote man pranešti žinios ir bent kiek padėti, ar viskam kliudyti? - surėkiau ant jų.
-Na žinai tu, žmaunų paniute, mes vos likome gyvi, po tokio tavo dribimo. O, tu, po to drįsti ant mūsų rėkti? Beje, kad tu užuomarša, tai niekas nekaltas. O mes ligi galo neprisistatėme. Taigi mūsų rasė vadinasi nejelai. Papasakosim tau kaip ji susikūrė. Na, vieną kartą į nematomąją planetą atklydo toks senas....
-Užteks. Man jau reikia skubėti. Greičiau paleiskite mano kojas.
-Gerai, bet žinok, kad niekas, tikrai niekas, mūsų nėra taip įžeidęs, kaip tu, žmaunagalve. -ir parodę ilgus liežuvius, jie išsitraukė iš kišenių kažkokius blizgančius akmenėlius ir jau norėjo kažką padaryti su jais, bet tada kažką prisiminę tarstelėjo, - Mums valdovė sakė, kad 07-07 dieną ji pati tave išsigabens, - ir susikibę tomis rankomis, kuriose buvo akmenukai jie dingo.
-Na tiek to. Vis tiek jie tokie pikčiurnos... - ir paniurusi pasižiūrėjau skylės pusėn.
Ten buvo iškilęs didžiulis, akmeninis stalas, išraižytas gyvatėmis, žvaigždėmis ir paukščiais. O jau kos didumas to stalo. Milžiniškas.
-Kažin kaip jį pasiekti?
-O gal tiesiog užlipk kėde. - kažkas man pasakė.
Atsigręžiau ir pamačiau stovint pusiau numirėlį, pusiau žmogų. Jis buvo su metaliniais šarvais, skydu, ant, kurio kaip pastebėjau buvo išraižyta pilis, o ją apsivijusios kaulėtos rankos, didžiuliu šalmu ir prie šono turėjo kardą.... bet nepaprastą, o kažkokį žvilgantį ir alsuojantį juodąja liepsna. Rankos buvo pradėję pūti.
-Šlykštu. - pamaniau.
-Ne taip ir baisu, lyginant su kuo susidursit. Mano vardas Zigatoras. Aš tarnavau šėtonui, tačiau pasikeičiau. Noriu dangaus... Noriu keistis... Noriu iš tikrųjų jausti, kad gyvenu, bet mažiau apie mane. Eime, turiu jums parodyti daugybę ginklų ir paaiškinti kaip jie veikia.
valdovė liepė tai pranešti, vadinasi tu turi žinoti.
-Na einam... Ko jūs dar laukiate. - piktai tarstelėjo šis monstras.
-Na, jeigu jūs būtumėte žmogus, kuris nieko nežinodamas įsipainiojo į keisčiausią, bei baisiausią istoriją ir pirmąkart sutiktumėte tokį monstrą kaip jūs, tai kažin ar labai juo pasitikėtumėte ir norėtumėte eiti. - išrėžiau jam tokius žodžius.
-CHA, CHA, CHA, CHA.... -griausmingai nusijuokė jis. -Tikriausiai, neeeeeee!!! -suriko ir nusitempė mane prie stalo.
-Paleiskite. Koks įžulumas. Na tiek tos. Ne laikas pyktis, nes reikia ruoštis kovai...
-Bet jei nereikėtų. Tu Zigatorai, keturgubai už tai atsiimtum. -šnabždėjau sau ropšdamasi ant akmeninės kėdės, o vėliau ant stalo.
-Jam dar juokinga.... Kad tik neperplyštų iš to juoko. Bet tai ne mano būtų bėda. Taip ne mano. -burbėjau panosėje.
-Bet, jūs, tokia bambeklė ir paniurėlė. Net nepavadinčiau jūsų sielų išgelbėtoja. Tik pamanykit. Aš tik šiek tiek nusijuokiu, o ji bamba. Kad jus kur velniai. Oj... Nenorėjau nieko įžeisti... Tiek tos.... Štai jums panosėje yra iš pažiūros labai menkas daiktas... Durklas... Ką su juo jūs padarytumėte dvasioms ir kitiems nemirtingiesiems? O.... Tai iš ne bet ko pagamintas durklelis, o iš šventojo šaltinio vandenyje mirkytos geležies ir geriausio planetų kalvio darbas. Kai juo dursite, tai jau demonų ir kaip minėjau kitų nemirtingųjų žaizdos nebeužsitrauktų... Jei juos daugybę kartų subadytumėte, jie netektų galios, o jei netektų tai atgautų savo kūną ir galų gale numirtų... nebesikankintų, nebežudytų... Bet tai tik silpnesniems... O stipriųjų tai per daug neveiks... Jiems tiktų šis rag Tai ne bet kokio gyvulio, o vienaragio ragas. Žinoma, jūs jo neesate mačiusi, bet tai vienintelis gėrio ir blogio sutarimo ženklas. Kai jis praskrenda, kas jį mato tas negali juo atsigėrėti... Juos draudžiama žudyti, tačiau atsiranda tokių niekšų.. Jeigu aš nors vieną pagaučiau... Na, reikia jums papasakoti kam ir kaip jis naudojamas... Tai nesunku... Kai kyla didelis pavojus ir nebėra su kuo apsiginti, tada tereikia aplink save, prieš laikrodžio rodyklę apsibrėžti ratą ir įtikėti jo saugojimo galia. Tada net patys stipriausios tamsos jėgos jūsų iš ten neištrauks, nebent pačiu mažiausiu drabužio krašteliu išlysite iš rato, gyva tikrai nebeliksite.
-Ačiū už labai drąsinamus žodžius.
-Nėra už ką. - juokdamasis Zigatoras man tarstelėjo.
-Štai šalia rago guli mažesnė mano kardo kopija. Ta juodoji ugnis, pirmiausiai krentanti į akis, yra iš Šėtono atimta dalelė jo jėgos. Na, man jis jos truputėlį įpūtė į kardą kaip pasitikėjimo ženklą, o Dafaulija atėmė... Matote, kaip ji veržiasi lauk?
-Na taip. O ką?
-Nepertraukinėkite manęs. Šiaip jau. Taip jos ir nebeliktų, tačiau ją sukaustę yra trolių goblinų užkerėta ploniausia, bet stipriausia ir nematoma grandinė, padaryto iš rūko ir ūkanų, iš žuvų balsų ir iš liepsnojančios žvaigždės. Tik tai ją sulaiko karde.... Iš viso tokių kardų yra du. Mano ir jūsų.. Bent jau kol kas... Jei juo kam nors kirsite, tai to nemirtingojo, padaro, demono ar apsėstojo dvasia išsilaisvins iš piktojo pavidalo ir skris į amžinąją kelionę, o tai kas liks savaime sudegs, o pelenus vėjas išnešios toli, toli, kaip vos regimą smėlio smiltelę. Jūsų gyvenimas taip pat pralėks kaip smiltelė... ir nežinia kur pasidės tie metai, kurie dabar jums brangūs.... Atsiprašau, kad jus gaišinu savo pamąstymais.... -sumišęs man pasakė.
Tiesiog nesusitvardžiau. Taigi, kardas.. Taip?
-Aha.
-Nebetkoks metalas tokią stiprią jėgą atlaikytų... Tik nykštukų.... užkeiktas vidurnaktį galingiausiųjų planetų, visatos ir karalysčių burtininkų.... Pragaro valdovui jis nepakenks, nes didžiausio blogio dalelytė nepakenks savo buvusiam šeimininkui... Atmink tai.... ir saugok šį ginklą, nes tik dabar Šėtonas suprato, ką padarė.... Mėgins susigrąžinti daleles jėgų iš abiejų kardų... Jei negražiuoju, tai piktuoju tikrai...
-Oho. -tai pirmi žodžiai atėję į mano galvą po suvokimo, kad man patikėtas toks galingas ginklas.
-Šaunu, kad išmokote vertinti. Priešpaskutinis, bet galingas ginklas... as. -Katės ašarų akmuo... Tai vienintelis ir be galo daug padedantis ginklas. Kai jau niekas jūsų nebegalės išgelbėti, tik pasakykite tyliai burtažodį:,, intada ceressum talro“ ir pavirsite nematoma. Net paties galingiausio nemirtingojo akis nesugebės jūsų pamatyti. Jeigu tik neparodysite baimės.... Tikiuosi, kad taip ir bus... o jei ne jie baimę užuos ir būtent pagal ją jus ir suras. Supranti? Pavojinga, bet galinga... O kai pavojus išnyks ir jūs norėsite būti matoma, tik ištarkite stebuklingąją galią panaikinantį atkeikiamąjį nuo to burtažodį:,, infignitum riasum lexumarfesi''. Ir bus viskas. Beje, nedaugelis jį turėdami išgyveno. Gal jūs išimtis? CHA, CHA, CHA. Na tik būkite pakantesnė ir,, nebeužsiraukite“. Beje, iš pasalų iš to akmenėlio galima šaudyti baltuoju gelbėtojo spinduliu. Tik tereikia užsimerkus ir įtemptai bemąstant apie jį mintyse kviesti:,, Baltasis gelbėtojau, tai kas stovi prieš mane, yra visų laikų priešas. Tegul šis teisybės ir visiem kada nors ateinančios mirties spindulys susigrąžina savo iš jų atimtus metus. Iššauk. „ Prieš tai tau reikia labai atidžiai ir gerai nusitaikyti į pabaisą ir po šių žodžių šauti. Kas nutiks sakyti nereikia. Piktoji dvasia išnyks. Liks tik ankstesnysis pavidalas. Mirtingasis kūnas... kuris subyrės į dulkes.
-O čia, -imdamas kažkokį papuošalą tarstelėjo jis, - yra pačios Šviesos valdovės vėrinys. Čia deimanto ir nefrito karoliukai. Matote? Juose kažkas blykčioja. Tai dvasios ir stebuklingos būtybės. Drakonai, fėjos, elfai, alšariai, raudonlapdėmiai, ugniadvasės, šmėklos, juodvampiai ir dar visokie. Tik nuimkite vieną karoliuką ir sudaužykite jį. Kai prieš jus iškils jame tupinti būtybė ar dvasia, jai ištarkite:,, Didžiosios valdovės vardu, gelbėkite tą, kuriai Šviesos vardan ji tave patikėjo“ ir ta būtybė ar dvasia kausis už jus paskutinėmis jėgomis. Tik niekada, net puse žodžio neįžeiskite jos. Jei neteksite bent vienos dvasios ar būtybės akimirksniu vėrinys suduš ir jos visos išsilaisvinę prakeiks jus ir pabėgs atgal... į savo namus.
-Supratau. Dabar tik reikia išmokti naudotis visais šiais stebuklais... tai yra ginklais... -sutrikusi pasitaisiau. O beje kur mes treniruosimės? Man ir namo jau reikia. Kaip tave išsivesti pro sargybinius? Beje mes dar ant laiptų?! Kaip niekas mūsų nepamatė? Kodėl niekas čia nevaikščiojo? Bet kas gi tai? Kur mes? Kas čia? Zigatorai! Nagi.... -nevilties kupinu balsu šaukiau.
Kažkaip atsidūriau kažkokioje tamsioje salėje. Po truputį mane supo.... Po truputį mane supo...... Iš juodžiausių ir tamsiausių kampų belendantys blausūs pavidalai... Kieno? -bandžiau suvokti per tas kelias minutes... -Kaip apsiginti? Zigatoro tai nėra. Kas man bus? Kas bus visoms dvasioms, pasauliui.... Nejau šėtonas laimės? Negaliu to leisti. Kaip nors išsikapstysiu. -ir atydžiai ėmiau apžiūrinėti aplink mane esančią erdvę. Deja, jokios pagalbinės pabėgimo priemonės nebuvo. Pavidalai arti. O jie, jie tokie.... panašūs į.... į..... net pati nežinau... Jie tai kažkada buvę žmonės, ar kitos būtybės, kurias aš pažinojau... Tiesiog jaučiau tai. Dabar nei vienos iš jų vardo nežinau. O jie šaukia-,, Salto muerte! Salto muerte! “ Na salto tai salto. Kiekvienas supranta, o muerte kaip bebūtų šiuo momentu man gaila irgi supratau. Mirtinas šuolis. Kaip? Nuo kur? Kodėl? Ir tik dabar pastebėjau, jog akmeninėse grindyse vis iškrenta po akmenį, o vietoj jo žiojėja didžiausia bedugnė. O tos blyškios būtybės jau sklendžia ore. Visos yra supančiotos storiausiomis grandinėmis, prie kojų yra pririštas akmuo. Staiga sau už nugaros išgirstu sutartinai ištarta frazę, - Tau dar liko viltis, paskutinė viltis, baltoji mirtis. “ Apsisukusi išvydau stovinčius du vaikinukus. Tai mano broliai. Iš vienintelio užmesto į juos žvilgsnio supratau, kad jie apakę, sugniuždyti, bet išdidūs.
- Mus buvo pagrobę. Bet tu nebijok. Tai nukankintųjų sielos, o tu esi Mirusių nesava mirtimi žmonių karalystėje. Daug nepasakosim. Tiesiog žinojom, kad vieną dieną tu čia pasirodysi, todėl čia atgabenti tai saugojom tik tau. -tarė Firasas išsitraukdamas kažką iš kišenės. - Tai mūsų prosenelės ginklas-amuletas. Jame glūdi galinga pabaisa klausanti tik mūsų giminės. Elkis su ja protingai ir atsargiai. Ji šiuo metu yra tavo raktas.... raktas..... ten, kur tu net nenumanai. Kiekvienas ją išsikviečia savo sugalvotu raktažodžiu. Taigi, sesule, sėkmės. Mes mirėme tikėdami tiesa ir šviesa. Taigi abu įgijome galių, leidžiančių daryti kažką gerą ir naudingą kitiems. Mes sustabdėme laiką... Kai mintyse suskaičiuosi iki trijų, viskas vėl ims judėti. Laikas,, atitirps“...