Pasaka-pakasa. 2 skyrius. 3 dalis

III dalis

Tuo metu kaime kaupėsi permainų debesys. Kalbu apie poetų sąjungą. Kaimo žmones tokios kvailystės labai išjudina. Klausytis kaip nesuprantamai kalba gražiai apsirengę žmogėnai - labai geras laisvalaikio leidimo būdas paprastam kvankštelėjusiam kaimiečiui.
Sekmadienį, kai didelė dalis miestelio slenka bažnyčion, trys grafomanai nusprendė eiti kartu ir apšviesti tamsuolius.
- Reikia įkalbėti tautiečius rinktis bendruomenėn ir judėti poezijos ir atgimimo link, - slapta sumurmėjo Salmonė Niurka. Ji visada teliuskavosi keistomis globalinėmis idėjomis.
Bet Vycka Mačeras į tokius sumanymus visada žiūrėjo skeptiškai:
- Nereikia. Gal geriau junkimės prie poetų tokių kaip mes – ieškančių, nerandančių, bandančių pakeisti pasaulį... – Mačeras susigraudino ir pasislėpė po stalu.
- O kaip tu galvoji, motinėle, - šypsodamasi Salmonė kreipėsi į Chūlę.
- Nieko aš negalvoju, - susirietė į krūvą Bedantevičienė kaip tikra kūrėja. Jos stori, nuo mėšlo ir žemės pajuodavę pirštai tingiai susinėrė kaip du grėbliai ir suakmenėjo. Tokioje pozoje ji dviems kolegoms pasirodė labai dieviška, šventa ir romi kaip karvė. „Rašysiu šiandien apie tėvynę ir apie tai kaip aš ją myliu“ – pagalvojo Niurka. „O aš rašysiu kokią nors viziją, kad paįvairinčiau savo misterijų sąsiuvinuką“ – pagalvojo Vycka Mačeras.
Susėdę prie mažo staliuko jie ilgai smirdėjo, neturėdami apie ką kalbėti. Galų gale nusprendė į bažnyčią neeiti.
- Geriausia bus jei kas nors prisijungs prie mūsų sąjungos, tada bus lengviau kartu, - entuziastingai trindama užpakalį pamislyjo Niurka, bet svečiai jau buvo išėję.

Kai Poncijus ir Gediminas nusileido laiptais pas rašytoją kavutės, tas jau sėdėjo savo mėgstamam krėsle ir į juos žiūrėdamas puskvaišiškai šypsojosi.
- Ar geros patalpos?
- Geros, - gūžtelėjo pečiais Poncijus Lakūnas, - gražiai gyvenat.
Neslėpdamas pasitenkinimo Pindaras Subingalvis nieko nesakęs iš puošnios stiklinės siurbtelėjo kažkokio birzgalo ir atlošė galvą. Kol Gediminas ir Poncijus susirado kur atsisėsti, nusistovėjo nemaloni tyla. Girgždėjo grindys, lauke kaukšėjo karietas tempiančių arklių kanopos, lojo šuo, tiksėjo pustrečio metro skersmens medinis laikrodis (su kėkštu vietoj gegutės), cypsėjo po kilimu fotelio kojos prispausta pelė, burbuliavo ką tik palaistytos gėlės žemė, lašėjo neužsuktas čiaupas, dundėjo ant stogo lakstantis vagis, tyliai kabėjo pakabos ir kamanos.
- Tai kaip ten gyvenimas kaime? – pagaliau atsisėdusių Poncijaus ir vežiko Gedimino paklausė Pindaras Subingalvis.
Poncijus gūžtelėjo pečiais, bet greit susizgribęs atsikosėjo:
- Kaime kaip kaime. Sėji mėšlą, augini mėšlą, valgai mėšlą ir paskui gaunasi mėšlas.
Rašytojas pradėjo juoktis, o Poncijus susinepatoginęs apsiseilėjo ir pažiūrėjo į Gediminą, kuris tik krapštė nosį garsiai šnopuodamas. Nebeliko nieko kito kaip pasakyti dar didesnę nesąmonę.
- Aš tuom įsitikinęs.
Rašytojas pradėjo dar garsiau juoktis laistydamas savo gėrimą ant kelnių.
- Jūs laistote savo gėrimą ant kleknių...
- Ne ant kleknių, o ant kelnių, - nustojęs juoktis, pataisė Poncijaus pastabą Pindaras, - o be to, jūs ir pats apsišlapinęs sėdite.
Poncijus apsižvalgė, bet nieko nepastebėjo.
- Su balandžio dvidešimt ketvirta! – garsiai surėkė rašytojas ir vėl pradėjo žvengti kaip trenktas arklys.
- Kas per balandžio dvidešimt ketvirtoji?
- Aš jus apgavau, - užsiėmė už galvos Subingalvis, - aš pasakiau balandžio dvidešimt ketvirtoji visai ne be reikalo! Balandžio pirmoji yra melagių diena. Tiesa?
- Tarkime, -  Poncijus bandė pasirodyti protingu.
- Taip. Balandžio pirmoji - melagių diena, o aš esu toks diiidelis melaaagis, kad man melagių diena užsitesia iki balandžio dvidešimt ketvirtosios.
Poncijus palinksėjo galvodamas - „su tokiu durnium dar neteko šnekėtis“ - ir pasiėmė nuo stalo sausainį su ananasų išrūgų įdaru (kaip vėliau vemdamas suprato). Gediminas pasekė šeimininko pavyzdžiu pasivaišindamas šakočio vyniotiniu, apibertu senų apelsinų žievelėmis, pamirkytomis braškių padaže (aš apie tokį girdžiu pirmą kartą). Rašytojas pasiūlė paragauti jo pačio (prieš savaitę) iškepto bankucheno troškinio su mėšladiniu sirupu vietoj ten priklausiusio varnalėšų kremo, bet ir Poncijus ir Gediminas atsisakė, skųsdamiesi suprastėjusiu apetitu.
- Tai gal einam prie reikalo? – pažaliavęs paklausė Poncijus.
- Tuoj, tik leiskit pasiimsiu paltą.
Poncijus ir Gediminas susižvalgė.
Rašytojas užbėgo laiptais, o po minutėlės kitos grįžo su paltu tarp kojų.
- Galime eiti prie reikalo.
Poncijus nusprendė kai ką išsiaiškinti:
- Aš kalbu apie tai, dėl ko čia atvažiavome.
- Aš taip pat. Nejau, manote, aš šiaip pasiėmiau paltą?
Poncijus atsiduso ir nusprendė pasiduoti rašytojo valiai.