Ji yra jūra, o ne antromorfinis įvardis

... buvo nuostabus ir šiltas gyvenimo vakaras...
Aš ėjau pakrante, kuri rėmino šėlstančią įtūžusią ir gaivalingą jūrą  ir mačiau. Mačiau mažą ir.
Nežinau. Bet žmogus vis sėdėjo ant sauso pakrantės smėlio ir žiūrėjo. Į jūrą. Sėdėjo ir vis žiūrėjo. Žiūrėjo žiūrėjo. Mačiau jį. Kaip ir ją – jūrą. Šėlo. Bangos daužėsi į krantą lyg norėtų jį sugriauti, o vėjas vartė milžiniškus sūkurius iš jūros gelmių. Rodės, kad iš pakrantės greitai nieko neliks. Jis vis sėdėjo, sėdėjo ir žiūrėjo, žiūrėjo į ją. Ėjo dienos, minutės, savaitės, sekundės... Ėjo žmonės pro jį, pro jį ėjo istorijos, mintys, ir praeis dar daugiau. Akys nejudėjo. Žiūrėjo į ją. Ji į jį. Bijojau, ar nemiręs. Bet išgirdau nebylų,, ne‘‘ iš pasiutusios gelmės atšvaitų. Vis tiek norėjau prieiti, paklausti, nuraminti. Bet gal geriau rytoj. MH. Grįžau, bet.
jo neberadau. Ramu ir jūra rami. Sakoma - lyg geroj pasakoj. Saulė švietė vaiskumu, šildė savo spinduliais jūrą, kuri kerėjo mane neapsakoma spalva. Raudona, kai saulės mažiausias spindulys nusileidžia pažaisti su savo draugais. Žalia, kai raudono spindulio brolis susigėsta savo išdaigų, ir  vaiskiai mėlyna, kai jūra perleidžia bangą per savo gelmes. Tylu, tylu. Ausyse skambėjo daina. Muzikalu. Mintys pasiūlė mįslę: kai ištari jos vardą, ji pranyksta. Kas? Jūra?
Ne,
Tai ne jūra. TYLA.
Taip, ir ji išties dingo. Kitą dieną, vakar, vėl atžingsniavau. Žiūrėjau ten, o nieko nemačiau, bet ne, pamačiau. Mažas, susigūžęs žmogus artėjo, ryškėjo. Mačiau įdubusias akis, beprasmį žvilgsnį, neišsipildžiusias svajones. Jis priėjo, ir mes labai ilgai žiūrėjom į tolį, o ne į vienas kitą, nors ir supratom,  kad tai ne labai  mandagu. Manau, kad tiesiog bijojom vienas kito.
- Ar tu žinai? – nusišypsojo jis.
- O taip, - apsimečiau.
- O aš gimiau šeštadienį,  šiandien šeštadienis.
- Žinau.
- Ne, bet tu numanai, kad aš šiandien mirsiu?
- Ne.
- Taip. Tai paprasta. Nes neturiu nieko. Visi  mirė.
- Užjaučiu.
- Mirė visi, prieš metus jie plaukė tenai. Pakui sako:,, Jie mirė ‘‘. O ji tarė, kad negali taip būti, kad visi iškart.
- Ji? – nesupratau apie ką jis kalba - Kas? Jūra?
- Taip, - jis juokėsi, o taip pat juokėsi mano mokytojas, nežinojęs atsakymo į klausimą,, Ar gali dėstytojas užsakyti studentui padaryti skulptūrą. ‘‘
Papasakojo, kodėl visi mirė jūroje. Tada eidavo ir klausdavo čia,, kodėl ‘‘? Po kiek laiko išgirdo jos kalbą, papasakojo, kad ji kvietė. Prašydavo prieiti, pažaisti. Šnabždėdavo, kad kai man (vok. beasmenis įvardis)  liečia meilė, tai ir man širdis ja prisipildo. O šis tikėjo meile ir leido jai daryti ką tik nori. O ji nebuvo drovi: lietė mano kūną, bučiavo, glamonėjo... Mėgavos savo galia ir galop pasakė, kad aš nebereikalingas. Nors retai verkiau, bet ta padariau, o šitoji liepė tylėti, nes koks gi aš vyras. Juk artimieji pas ją saugūs, laimingi. Paprašiau leidimo pas juos. Jūra patarė grįžti tada, kai tikrai būsiu tam pasiruošęs.
Tagi jis išėjo ir šeštadienį grįžo, nes šeštadienį gimė.
- Turėsiu tave atkalbėti, - nuleidau akis.
Žmogus nusišypsojo ir nuėjo.
Žingsniavau pakrante, vėjas taršė mano plaukus, kilo bangos. Jos pasiekė mano kojas, sudrėkino pėdų plaukelius. Tik tvirčiau įsisupau į striukę ir nubėgau gerti šiltos jogų arbatos,