Apie baltąją paukštę

Ji išmoko gyventi ilgai be kaprizų, be karo,
kai tuo tarpu su ja nieks gyventi ilgai neišmoko.
Žmonės mėto kortas ir azartiškai kerta lažybų,
kad ji meistriškai slapstos, nors jaučia – jos aura šalia.

Jos idiliška penklinė dar nežymėta bekaro.
Savo lyriško valso vargšelė lig šiol nesušoko.
Akys tyros kaip ašaros, ašaros – krištolu žiba.
Aš visai netikėtai radau ją tirštam rašale.

Atradau ir nenoriu, kad kas jos rūbelį suterštų,
ir nenoriu, kad ji kada nors nekaltybę prarastų –
nekaltybę, kuri jau seniai nebėra vien tik rūtų.
Mergina tauraus žvilgsnio, nors daug kas ją laiko paika.

Ji dažniausiai nakvoja nebyliai tarp pykčio ir keršto.
Ji pastelinio būdo valdovė – nemėgsta kontrastų.
Pastarieji išauga ne vien tarp carų ir rekrūtų.
Kartais žmonės ją sieja su mūšiais ir šaukia Taika.