Upė kraujo raudonumo

Pabėgsiu, kai naktim
oš saulė.
Kai upė kraujo raudonumo
sustos ir amžinai nurims.
Kai pabėgusios šviesos
daužysis į langus
ir vaitos
lyg sušalę drugiai.
Klaupsiuos prieš vienatvės didybę,
pasakų  sodą
ir pykčio galybę.
O tuo tarpu
dūks audra baisinga-
medžiai su šaknim keliaus
į amžiną medžių rojų.
Pievos, gėlės
ir mūriniai pastatai,
sukilę žudys
vienišą pelkių žmogų,
išprotėjusį kaimyną
ir ramų pakelės lazdyną.
Žioplesnį už kitus.
Nespėjusį pasprukt.
Kvailos naktys sustos ir nejudės.
O upė kraujo raudonumo
į viršų savo vandenis
nešti vėlei  pradės.
Aš debesiu virsiu
ir
atvėsinsiu Žemę
po tylaus maišto
bevalės nakties.