rendez-vous

mes susitikom
gal milijonas metų atgal
mano lūpos dar buvo
    panašios į laukines avietes
o tu
    tu vis sapnavai sniegą
    tada viskas
        kas nutikdavo
  tyliose mūsų maldose
      būdavo tiesa
tada vis pritrūkdavo laiko
      pritrūkdavo kvapo
    ir žmonės
              kai aureolės
            palikdavo šviesą
      ties priemenės durim
  jie likdavo tylūs peizažai
            tada mokiausi tarti vardus
ir mokiausi austi laukimą
        saulėlydžiais mirdavau
  kasnakt vis kitaip
          nes niekada neužteko
iki galo numirti
      pašto ženkliukai nukrisdavo
    nuo taip ir neišsiųstų laiškų
suklijuodavau trupinius
            ir skatikus
  prie galinės sienos
        kad niekas nerastų ženklų
    nerastų net jei neieškotų
  tik tu žinotum tada jog čia aš
      mano širdį
            lyg mažą zylutę
nupūtęs nuo delno
              bet vis dar laikai