Pirmas ir paskutinis

Ir vėl užsitrenkia durys, pasibaigia diena,
vakaro šilkinis rūkas migdo,
čia kažkaip pasigirsta vilkas,
gal laikas statyti namą?
ne, pievoje šmėkščioja akys,
dvi plunksnos žėrinčios,
sutepa mane krauju.

Ji ištaria tai menas,
ir krenta žemyn ant sudužusio stiklo,
jis ima smelktis man i delnus,
o jos lūpos nudažo mano skruostą,
suprantu, kad paskutinį kart,
bet ji šypsosi kaip sniegas blizgantis,
ir išeina persmeikdama mane gėle.

Ta pačia kurią padovanojau pirmą kart,
nesitikėjau taip baigti, bet tyliau!
noriu išgirsti šlamant šukes,
maniau jos mane skaudins,
tik gandras nutupia į balkoną,
kaip perkūnas iš giedro dangaus.