Krikščionybė Marse

Kikendamas Lū stumtelėjo mane prekystalio link.
- Sere, mes norime laukinių bičių medaus, - išstenėjau.
Lū prunkštelėjo.
Seras kelias akimirkas atsidėjęs poliravo prekystalį, pagaliau įsmeigė į mane tiriantį žvilgsnį.
- Sūnau, aš mėsininkas. O čia – mėsininko krautuvėlė. Laukinių bičių medaus mes neturime.
Aš suglumęs žvilgtelėjau į Lū. Šypsena iš jo veido akimirksniu išgaravo. Ją pakeitė kvaila nuostaba.
- Jūs neturite laukinių bičių medaus? – paklausiau virpančiu balsu.
- Ne, - seras vėl įnyko poliruoti prekystalį. – Mes turime mėsos. Ar norite mėsos?
- Ne, sere, - išlemenau. – Mes norime laukinių bičių medaus.
- Taigi, sūnau, mes neturime laukinių bičių medaus. Turime tik mėsos.
Lū kumštelėjo mane.
- Eime, - pasakė.

Lauke buvo tamsu. Dangaus skliaute blankiai švytėjo Žemė. Ašaros mano akyse trukdė gerai įžiūrėti tą melsvą skritulį. Žvilgtelėjau į Lū. Apgaubtas balkšvo spindesio jis panešėjo į amebą.
- Ką dabar darysim? – pasiteiravo ameba Lū.
Aš tik pakračiau galvą. Nežinojau, ką daryti.
Lū lūkuriavo, kol apsiraminau. Amebos apvalkalas nuo mano draugo pamažu nunyko ir mane apėmė pyktis.
- Šūdas! – pasakiau.
- Taigi, - pasigirdo iš tamsos.
Lū silpnai klyktelėjo ir prisiglaudė prie manęs. Aš, pastėręs iš baimės, bandžiau ką nors įžiūrėti.
- Girdėjau, jūs ieškote laukinių bičių medaus, - tarė balsas iš tamsos, o paskui balsą atvingiavo plona dūmų srovelė.
- Taip, sere, - pasakiau virpančiu balsu.
- Nuostabu.
Iš tamsos pasirodė aukšta laiba žmogysta, rankoje laikanti kubietišką cigarą.
- Nuostabu, - pakartojo žmogysta.
Lū dar stipriau prisispaudė prie manęs. Jaučiau jo kvėpavimą prie savo dešiniosios ausies ir stiprų pusiau suvirškintų maisto atliekų tvaiką iš praviros, siaubo sukaustytos burnos.
Žmogysta stovėjo nejudėdama ir čiulpė cigarą. Pagaliau tarė:
- Taigi.
Mudu su Lū, nors ir siaubingai bijodami bent akimirkai nuleisti nuo nepažįstamojo akis, susižvalgėme.
- Sere, - pagaliau įsidrąsinau. – Ar jūs... gal žinote, kur galėtume gauti laukinių bičių medaus?
Žmogysta toliau čiulpė cigarą. Atrodė, kad ji mąsto.
- Laukinių bičių medaus, - pakartojo žmogysta.
- Taip, sere, - patvirtinau aš, jau gana entuziastingai. – Laukinių bičių medaus.
Žmogysta sausai kostelėjo.
- Taip, vaikinai, manau, galėčiau jums padėti.
Lū džiugiai krioktelėjo, aš, savo ruožtu, triumfuojamai sugargaliavau.
- Taip, sere, ačiū jums, sere! – pasakiau.
Žmogysta šyptelėjo.
- Užteks kalbų, vaikinai, užteks kalbų. Eime su manim.
Ji apsisuko ir dingo tamsoje, o mudu su Lū pasistrykčiodami nusekėme paskui.

Paėjėjome iki parkingo, likusį kelią skridome pono su cigaru gliseriu.
Albos miestas, kuriame mes lankėmės, buvo įsikūręs šalimais ALBOS KRATERIO, tarp ALBOS GRIOVOS ir TANTALO GRIOVOS. Mes skridome į DIDŽIĄJĄ ŠIAURĖS LYGUMĄ, tiesiai į šiaurę nuo Albos miesto, kuriame lankėmės.
- Sere, - paklausiau skrendant, – ar jūs žinote, kur galima gauti laukinių bičių medaus?
- Taip, vaikine, žinau.
Daugiau mes nekalbėjome, tik Lū retkarčiais šaižiai suspigdavo, kai patekdavome į oro duobę.

Nusileidome prie vieno iš daugybės urvų. Ponas su cigaru šyptelėjo ir tarė:
- O dabar, vaikinai, išverskite kuprines.
Mudu su Lū susižvalgėme.
- Taip, taip, - šypsodamasis ir čiulpdamas savo cigarą pakartojo dėdė. – Išverskite savo kuprines.
- Tiesiog čia, - paklausiau aš nusigandęs, - ant akmenų?
- Ant grunto, vaikine, tiesiog čia, - pakartojo ponas, čiulpdamas cigarą.
Mudu su Lū nieko daugiau nesakėme ir tylomis išvertėme kuprines. Vienas po kito – bach, bach, bach – krito ant žemės poli-etileniai maišeliai (Lū buvo juos rūpestingai užraišiojęs) pilni negyvų skėrių.
- Žiū, Džoni, - pastebėjo Lū. – Jie nebegyvi.
Kai jis raišiojo poli-etileninius maišelius, skėriai buvo gyvi.
- Jie užduso, - pasakiau.
- Taigi, - patvirtino mano žodžius ponas su cigaru. – Užduso.
Kol mes tvarkėmės su maišeliais, jis nupėdino iki savo gliserio ir grįžo su stikliniu indu, pilnu kažkokios tamsios, klampios masės.
- Ar tai… Sere, ar tai laukinių bičių medus? – paklausiau virpančiu balsu.
- Taigi, vaikine, - ponas su cigaru palingavo galva. – Tai ir bus laukinių bičių medus.

Skėriai su laukinių bičių medumi buvo per saldūs mano skoniui, bet aš mėgavausi.
- Ar skanu, vaikinai? – pasiteiravo ponas su cigaru.
Jis nevalgė.
- Taip, - atsakė Lū, kapodamas pilna burna. – Kodėl jūs nevalgote, sere?
- Taigi, - palingavo galva ponas su cigaru. – O aš nevalgau.
- Ar jums neskanu, sere? – pasiteiravo Lū.
- Nežinau, vaikine, nežinau. Dar niekada nesu valgęs skėrių su laukinių bičių medumi.
- Nesate, sere? – nustebo Lū.
- Ar nenorite pamėginti? – paklausiau aš, savo ruožtu dar labiau nustebęs. – Skėriai su laukinių bičių medumi – labai puikus derinys.
- Taigi, - sutiko ponas su cigaru.
Lū suglumęs žvilgtelėjo į mane.
- Ar jūs žinote Joną Krikštytoją? – staiga pasiteiravo ponas, čiulpdamas cigarą.
- Ką tokį, sere? – paklausiau aš, neitin susidomėjęs.
- Ne, nesu tokio girdėjęs sere, - tarė Lū, - krimst, krimst.
Ponas su cigaru nusišypsojo.
- Taip ir maniau, - tarė jis.
- O kas jis buvo, sere? – paklausiau grynai iš mandagumo.
- Nežinau, - atsakė ponas su cigaru. – Man rodos, jis buvo jūsų draugas.
- Tikrai galimas daiktas, - sutikau aš. – Dėkui, sere, kad davėte mums laukinių bičių medaus. Mes jau seniai klajojome po LYGUMAS iškodami laukinių bičių medaus.
- Krimst, krimst, - patvirtino mano žodžius Lū.