alkavietė

nemiegu ir tyliu liesdama tavo pulsą
medžio kamienų rievėj - buvo laikai
kai prieš aušrą man savimi iškalbėdavai

sniegą stiklą vandeny butelinius laiškus
audras vasarom paršliaužiančias į krantą
nes pavargo trankytis ir džiovom susirgo

ir tu apkalkėjai pelėsiu apaugai ir saulė
tau tolsta kasdien po šiek tiek moiros
manimi gyvenimą matuoja plaukus

mano sergėja kaip laumės migdo vakarais
prie upės savo sermėgas užkloja ir lenda
nuogos vandenin vis atnašauja poseidonui

prašo nimfomis paverst matuoju rankomis
ir klystkeliais karietomis karveliais pašto
bejėgį šaulio siūlą užklysta mano akys

žaliais mėnulio ežerais tenai kaskart
randu tave priklaupus ir būtį savo pakeičiu
į čia ir tau iš savo mažojo kadais kažkam

akims maldos prašau vandens riešams
užimtos jau pilną amžių visos vietos prie akmens
prie kryžiaus kapo prie duobės tik jonvabalių

šviesos girliandomis paminklus obeliskus
puoš maldos darsyk prašau savajam puolusiam
pasauliui šiandieną bijo jis pabusti užsimerkęs