Bausmės paktas: šiokia tokia fantasmagorija

Juodos buožės į mano kapą lenda.
(Ir vėl man miegą bando sutrukdyt.)
Jie bado man į šoną su absurdo durklu šaltu,
Ir neleidžia man ramiai užmigt.

Kvatoja jie atkišę savo snukius
(Ir krato kudlas pilnas kirminų dar vis).
Ir štai atkišęs savo ilgą pirštą kitas,
Man brėžia ratilą aplink akis.

Visai netrukus, dar atskrido
(Pulkai kitų kaip jie, tik su sparnais).
Jie žviegė, kratėsi ir grojo mano nervais.
(O kad prakeiktieji lėktų pro duris!)

Norėjau aš tik miego šią neramią naktį
(O gavau štai spjūvį į akis).
Norėjau šaudyt šią neramią naktį
(Norėjau peršaut tų bjaurybių kruvinas akis).

Štai vienas išpera peklon nespėjęs,
Apgraužtas velnio ir pavirtęs Košmaru,
Mosuoja savo žarnas man prieš nosį
Ir bando iškrapštyti paširdžius savus.

Alsuoja prakeikta krūtinė mano,
Nors ir plėšo šmėklos ją į skutelius.
Mėsos nuo mano šonkaulių privalgę,
Ir vėl jie dairos link širdies.

Aš savo karstą papurenus,
Ant šilko kloju rožių žiedlapius rudus.
Atsigulus sukryžiuoju rankas ant krūtinės
(Ir meldžiuosi “vasara sugrįžk “)

Guliu lyg ir ramiai,
Bet ašaros vis rieda,
Ir tyška
Į kraujo ir pūlių balas.

Saule, Saule, man atleiski,
Supykdžiau Tave netgi dar tada,
Kai neklausiau ir palikau kemsyną.

Bet nesijaudink
Aš jau baudžiama,
Tik va,
Kažko man neramu dėl oro –
Danguje matau būtybes,
(Jų siluetai man primena)
Prakeiktųjų sielas neramias.