Išmaldos prašytojo meditacijos

Ilgai stoviu parke. Ir taip šalta... Brr, kaip šalta! Jau kojų pirštų nebejaučiu, delnai, ir tie pamėlynavo. Bet ką darysi, jei gyventi nori, turi stovėti. Na ir kas, kad artėja žiema. Kam rūpi, kad esant beveik nulinei temperatūrai kažkoks sukriošęs, apiplyšęs diedas stovi gatvėje ištiesęs ranką ir laukia, kol kas nors į sustingusį delną įmes bent keletą centų? Kas patikės, kad jam ta išmalda reikalinga maistui, o ne alkoholiui nusipirkti? Turbūt nepatikės niekas...
      Žinoma, tokie neaiškūs tipeliai kaip aš, niekam nekelia pasitikėjimo – nešvarūs drabužiai, suplyšę batai, susivėlę plaukai ir kažin kada beskusta barzda kelia tik dar didesnį įtarimą ir baimę. Tokių kaip aš tik šalinamasi. Pasigailėjimo nesitikėk. Gali sulaukti nebent pikto ir pašiepiančio žvilgsnio, replikos „pats kaltas, kad toks esi“.
      Kaltas, kaltas, kaltas.... Taip, aš kaltas be kaltės! Bet kam tai rūpi? Kas patikėtų, kad kažkada buvau sveikas, laimingas ir veik nieko nestokojantis žmogus? Kas galėjo pamanyti, jog inteligentas, buvęs filosofijos dėstytojas atsidurs tokioj padėty, t. y. prašys išmaldos. Aš ir pats dar negaliu tuo patikėti. Kartais net sapnuoju, stovįs pilnoje auditorijoje studentų ir aiškinu jiems antikinį kalokagatijos principą, Tomo Akviniečio scholastines idėjas...
      A. de Saint Egziuperi „Mažajame Prince“ yra pasakęs, kad didžiausia vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi. Tačiau kur dabar toji vertybė, jei į alkaną ir likimo nuskriaustą žmogų žiūrima kaip į raupsuotąjį? Ką čia į raupsuotąjį (per švelniai pasakyta), žiūrima kaip į didžiulę visuomenės gėdą. O dar baisiau, kai manęs ir mano likimo draugų stengiamasi išvis nepamatyti – užmerkiamos akys arba žvilgsnis nusukamas į šalį.
        Sakyki, kaip turi jaustis niekieno nepastebimas, ignoruojamas žmogus? Kaip visiškas Niekas. Niekų Niekas. Belieka tik įlysti į kokį tamsų kampą ir tyliai numirti... Tokia tai realybė. Še tau ir valstybė. Ne platoniškoji, o lietuviškoji! Tokia tai išsvajota ir „laisvė, lygybė, brolybė“... Viskas tik fikcija!..
      Beje, o kur dar krikščioniškoji artimo meilė? Nejaugi žmonės savęs nebemyli ir nebegerbia? O ne, jie save myli labiau už savo artimą. Dėl sočios vakarienės restorane ir dėl prabangaus automobilio jie lipa vienas kitam per galvas, kad tik pasiektų tikslą. Ne veltui minėtąjį mylėk artimą labiau nei save patį pakeitė nerizikuosi – negersi šampano.
      Taigi, aš vargšas inteligentas esu kaltas. Kaltas, kad nerizikavau, nelipau kitiems per galvas, tikėjau artimo meile, išvariusia mane į gatvę. Todėl stoviu šaltame parke ir meldžiu: Kasdienės duonos duok mums šiandien ... Ir ... Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro...