Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Edas Austworkas Edas Austworkas

Pasaka-pakasa. 2 skyrius. 2 dalis

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


II dalis

Kai pagaliau parsirado rašytojas, Poncijus ir vežikas Gediminas jau miegojo ant laiptų, užsikloję čimodanais.
- Kas gi čia per svečiai? – skaisčiai šypsodamasis garsiai nusikvatojo didis rašytojas rakindamas duris.
- Oi! Gerbiamasis rašytojau, nepastebėjau kaip jūs atėjote! – nuo žemės pašoko Poncijus Lakūnas.
- Nieko nuostabaus, kad nepastebėjote! Juk miegojote!
- Aš miegojau? O ne, negali būti! Aš tik prisėdau po ilgos kelionės! Va mano vežikas tai miegojo! – Poncijus parodė į žiovaujantį Gediminą.
Rašytojas pakvietė vidun.
Pindaras Subingalvis gyveno sename, aukštuomene atsiduodančiame name, pastatytame dar tais laikais, kai vištos ir kiaulės skraidė padangėmis. Įžengęs pro ąžuolines duris galėjai užuosti kažkokį įkyrų, nosį glamžantį kvapą. Gal lauro lapų, gal raugintų agurkų, bet greičiausiai tai buvo džiovintų, senų, nunešiotų batų kvapas, vertęs nusikosėti. Ir kosėjo čia visi. Todėl šeimininkas visų klausdavo: „Gal persišaldei? “. Ištrūkęs iš prieangio, patekdavai į erdvų svečių kambarį. Čia pirmiausia į akis krisdavo didelis, nuo laiko susitraukęs dramblio užpakalis. Tikras dramblio užpakalis. Pats tikriausias dramblio užpakalis. Taigi ši svečių kambario detalė labai paveikdavo kiekvieną svečią ir galutinai įtikindavo, kad ČIA GYVENA RAŠYTOJAS. Nežiūrint į tai, kambarys buvo gan skoningai apstatytas. Plačiuose ir erdviuose tolimuose kampuose bumbsojo senoviški foteliai apmušti, iš pirmo žvilgsnio, mėšlo krūvomis. Tačiau antrą kartą žvilgtelėjęs, suprasdavai, kad tai ne kas kita kaip šerno kailis. Keturi šernai pasiaukojo kažkokio trenkto rašytojo užmojui turėti ištaigindus krėslus. Lubos visaip išmargintos antikiniais reljefais (dzeusai krapšto užpakalius, orfėjai valgo vynuoges, o kiti „dievai“ tratina vienas kitą, kaip ir įprasta). Grindis slėpė milžiniškas kilimas išmargintas visokiais nesąmoningais raštais ir kringeliais. Prie kiekvienos sienos ramstėsi stiklinė spintelė pilna visokių pustuščių butelių: vynai, degtinė, likeriai ir panaši smarvė. Taigi, kaip jau sakiau, pusė iš tų butelių buvo tušti arba pustuščiai. Ir vien dėl to, kad nepasirodyti skurdžiumi. Paskutinis brūkštelėjimas svečių kambary buvo palmės, mažesnės, didesnės. Centre didelis stalas, gausybė sauso, negendančio maisto, kad būtų kuom pavaišinti netikėtai užkritusius svečius.
- Tai kaip jums sekėsi kelionė? – paklausė rašytojas, įnirtingai krisdamas į savo pamėgtą krėslą ir pildamasis į taurę savo mėgstamo vištos pažastų likerio.
Poncijus papasakojo kaip jiems sekėsi ir kaip nesisekė, o tai padaręs, paklausė:
- O kur galima pas jus savo mantą numesti?
- Tam turiu atskirą kambarį antrame aukšte. Ten daug svečių buvau pakvietęs. Garsių jų ten buvo! – įsijautė Pindaras Subingalvis, - buvo ten ir Vincas Putinaitis-Mykolas, žinot, tas kur labai jautriai reaguoja į aplinkos klaidas. Paskui svečiavosi ir labai didelis poetas Balvonis. Su juo tai po trečios bonkos net susimušėm. O sako kunigai neagresyvūs. Oi oi oi! Tai sėsk, Poncijau, ko stovi?
- Aš norėčiau pirma savo mantą sumest kur nors, - kilstelėjo čimodaną Lakūnas.
- Aaaa, - suprato rašytojas, - tai aš turiu tokį kambarėlį antrame aukšte. Ten daug svečių buvau įkurdinęs. Tam aš tą kambarėlį ir turiu. Specialiai tam. Buvo daug garsių rašytojų ir poetų apsilankę ten. Ir Ablomas Mickevičius, ir Grybgaudas Baranauskas. Su tuo poetu pasigėręs net susiėmiau. O sako kunigai neagresyvūs. Ai ai ai kokie agresyvūs! Tai sėsk, Poncijau, ko stovi? Būk svečias!
- Aš ir esu svečias, - sumurmėjo Poncijus, - tik tu nedagirdi, senas bezdale.
- Ką? Neišgirdau, būk malonus, pakartok!
- Sakau, gal galiu pirmiausia mantą susikraut kur nors, nes labai nepatogiai jaučiuosi taip apsikrovęs...
- Tai ko čia nepatogintis? Aš turiu tokį kambarėlį svečiams. Antrame aukš...
- Žinau, antrame aukšte! – beveik surėkė neiškentęs Poncijus, - tai gal nuveskit mane į tą kambarėlį?!
- Į kambarėlį nori? Tai mantos neturi kur dėt?
- Tai...
- Tai tuojaus nuvesiu į tokį kambarį antrame aukšte, ten apgyvendinu savo svetelius. Pernakvot leidžiu...
Neiškentęs Poncijus pats žengė laiptais aukštyn ir pasikvietė Gediminą. Rašytojas tai pastebėjęs puolė paskui juos ir ėmė pasakoti savo nepakartojamas istorijas apie garsius svečius, kuriuos turėjo garbės apgyvendinti tame nuostabiame kambary...
Tuo tarpu, visiškai nesidomėdamas paikomis rašytojo kalbomis Poncijus Lakūnas lipdamas aukštyn susisukusiais laiptais, labai susidomėjo šia namo dalimi. Akį pirmiausiai patraukė beprotiškai stori ir aukšti turėklai panašūs į milžinišką slieką, išdrožti iš medžio. Iš kokio – neaišku. Sienos nukabinėtos įvairiausiais paveikslais ir maliavonėm, meno standartų besilaikančių, o lubos girgždėjo ir lingavo kaip per žemės drebėjimą. Užlipę laipteliais, svečiai gavo nustebti – ten buvo koridorius su daug durų. Visos durys buvo labai puošnios, juvelyriškai išmargintos gamykliškai vienodais vaizdeliais iš biblijos, kur Jėzus vandenį verčia vynu. Tik šiuose reljefuose ant durų, Jėzučiui nelabai sekėsi tai daryti, mat ir vynas ir vanduo buvo tokios pat medžio spalvos. Per visą ilgą koridorių klojosi ryškiai raudonas kilimas, kraštuose išmargintas barokiniais kvarbartkais. Viskas labai derėjo, nekilo jokių abejonių šeimininko skoniu.
- Štai čia jūsų kambarėlis, - stuktelėjo į pašonę rašytojas Pindaras Subingalvis balvoniškai nuoširdžiai šypsodamasis kaip sugeba tik rusai.
- Labai dėkoju už patalpas, rašytojau, - dantimis paėmęs raktą Poncijus įėjo vidun, - kai tik susidėsiu savo šmutkes, nusileisiu pas jus į apačią ir tada aptarsim reikalus.
- Taip taip taip! Aptarsim reikalus prie kavutės su likeriu, - seilėtai nusišiepė rašytojas ir apsisukęs nudardėjo laiptais.
- Kavutė su likeriu? Kas čia per derinys? – atsisuko į vežiką Gediminą nustebęs Poncijus.
- Čia greičiausiai dar vienas aukštuomenės kaprizas atėjęs iš užsienio kaip didžiausia mada.
Poncijus susimąstęs palinksėjo galva ir pradėjo krauti daiktus iš lagaminų.
Kambarys kurį jiems taip maloningai skyrė rašytojas, buvo ne šiaip viena dėžutė, o tikras trijų kambarių butas su visais patogumais - nuo veidrodžio iki klozeto. Visų puošnybių neišvardinsi. Galima paminėti tik svarbiausias. Kiekviename kambaryje buvo bent po du langus į gatvę. Kiekvieną iš jų puošė labai ilgos, baltos, kvarbatkuotos užuolaidos su visokiausiais rankų darbo kutosais. Vieni buvo didesni, kiti mažesni, trečius galėtų pastebėti tik pati siuvėja, bet atrodė gražiai ir vežikui ir prezidentui. Gražiai atrodė ne vien užuolaidos. Sienos ir čia mirgėjo paveikslais. Galima būtų sakyti, didžiąją dalį interjero ir sudarė paveikslai. O kokių tik nebuvo: įžymybių portretai, garsių tepliavotojų autoportretai, pizažai-peizažai, natiurmortai-tortai, figūrinės ir apskritai apvalios kompozicijos, bei kiti žodžiais nenusakomi apgailėtinai akivaizdūs aliejinių dažų švaistymo rezultatai. Tau, skaitove, tikriausiai labai įdomu kokių autorių darbai puikavosi šio garbingo rašytojo didingame name? Jei tau menas ne svetimas (trumpiau tariant, jei esi truputį kvankt) galiu paminėti kelis autorius. Taigi ant auksu ištapetuotų sienų puikavosi: Van Gogelmogelio, Drendranto Drandalieto, Karvavedžio, Gojojojos ir dar daug kitokių peckelių-menininkų darbai. Žinoma, neapleisdamas patriotizmo, rašytojas Pindaras Subingalvis nepamiršo šen bei ten tekštelti ir savo tautiečių darbų. M. K. Čiurkšlionio darbai, atstodami tapetus, kai kur mirgėjo labiau nei lapai rudenį. Makalai-makalai. Žinoma, iš kaimo atvykusį inteligentą tokia ištaiga labai sukrėtė. Poncijus ir Gediminas ilgai vaikščiojo iš vieno kambario į kitą grožėdamiesi visokiais niekučiais, kurių net pavadinimų nežinojo. Paprastai tariant, jie nežinojo kur dėtis. Net nedidelėje virtuvėlėje jie nežinojo kaip elgtis. Viskas taip švaru, savo vietose ir tvarkingai, kad net apetitas krenta.
- Gal einam pas rašytoją, - Gediminas gurgiančiu pilvu paklausė savo pono.
- Tuoj eisim, aš irgi nežinau kur kas čia randasi, - kasėsi pakiaušį Poncijus, - be to, mes čia ne svečiuotis atsibaladojom.
- O ko jei ne svečiuotis atvažiavom?
- Tau gal čia tik atostogos, gal tik išvyka į sostinę, o man čia reikalai su pinigais, - rimtai sumurmėjo Lakūnas keldamasis nuo ištaigingo krėslo ir eidamas link durų. Gediminas iškart pasekė iš paskos.
2007-02-08 10:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-08 18:24
Ieva _
Skyrelis "proza" nera skirtas trumpiems kuriniams. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-08 14:48
Saules spindulelis
As manau žmones dekites trumpesnius kurinius o ilgiems leiskite knygas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-08 14:47
Saules spindulelis
Na tingiu toki ilga skatyti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą