Tęsinys.....

-Na viskas pasibaigė. O gal man taip atrodo? Juk Geluonį nuteisė, nėra čia ko bijoti. Ne, aš tik be reikalo save gąsdinu. Be reikalo... Geriau jau išsimiegočiau ir gerą darbą sau padaryčiau. Teisingai. Eisiu miegoti.
Tuo metu dar pasižiūrėjau į laikrodį ir pasakiau:
-Juk jau 3 valandos ryto.
Visus pastarųjų dienų įvykius kuo greičiau norėjau užmiršti. Viską... Tačiau niekaip iš atminties negalėjau ištrinti Geluonies akių. Raudonų ir šiurpių...
-Kodėl jos tokios? -klausiau savęs. Nejaugi vien dėl buvimo po žeme? Tikrai ne nuo to, - tačiau kitų paaiškinimų tuo metu neradau.
-Kažin ką jis sušnibždėjo Kvinksiui, kai jam rodės, kad niekas to nematė. Matyt kažką svarbaus, nes kai baigė tai daktarėlis pradėjo drebėti, lyg drebulė ir traukėsi kuo toliau nuo jo. O siaubingosios žmogėno akys piktai sužaižaravo. Tai vyko trumpai, tačiau išvydau jo akyse pagiežą, pyktį ir nepaaiškinamą galią. O kaip plačiai išsiplėtė jo akių vyzdžiai... Nei vienas žmogus taip negalėtų. Tačiau jam pavyko, tarsi jis būtų antgamtiškas. Kažką nesuvokiama paprasto žmogaus protu.
Po tokių apmąstymų net šiurpas nukrėtė. Tada pradėjau ant savęs pykti:
-Argi tai vadinasi raminimu? Geriau jau miegočiau. Man reikia pamiegoti, miegot... -ir nebaigiau savo žodžių, nes nuovargis ir nervinis išsekimas mane įveikė.
Štai, kaip gražiai kyla saulė. Jos spindulėliai jau žadina mane. Atrodo diena būtų šauni, jeigu tik galėčiau prisiminti ką sapnavau. Tas sapnas kažkoks keistas ir kažkodėl svarbus. Bandau atsiminti. Po truputį galvoje iškyla vaizdas: juodas fonas, o jame baltais skaičiais užrašyta data. Lyg ir... Taip tai šiandienos data. 2006-06-02.
-Bet kodėl aš ją sapnavau? Net nežinau. -ir taip pasakiusi nuėjau į vonią.
Ten manęs laukė naujas, netikėtas siurprizas. Vidury veidrodžio pamačiau priklijuotą kalendoriuką su juodom žvaigždėm.
-Iš kur jis čia atsirado. Pati jo čia nekabinau ir priėjusi arčiau jame pamačiau apibrauktą dieną... birželio šeštą. Kažin ką ji reiškė? Neprisimenu, kad tą dieną turėčiau kokių planų.
Ir jau būčiau taip viską ir palikusi, bet kažkokia jėga privertė mane paimti lapą ir parašyti datą,, 2006-06-06“.
-Bet.. O dangau, apsaugok nuo nelaimės. Tai velnio ženklas 666. Tačiau, kodėl aš tai turėjau sužinoti? Gal geriau tai paliksiu vakarui, o dabar reiktų paskubėti pas Kvinksį.
Pavalgiusi menkus pusryčius nuėjau į mašiną ir išvažiavau į kalėjimą.
-Jau dvi valanda važiuoju. Nejau tas kalėjimas taip toli? O gal aš ne į tą pusę pasukau? Bet ne. Viskas gerai. Štai jau matosi tas niūrus, didžiulis pastatas apsuptas aukšta siena, viršuje apraizgyta viela. O kaipgi nepastebėsiu ir tų bokštelių? - su sarkazmu balse sau pasakiau.
Sargybiniai mane praleido kaip ir tikėjausi. Juk dabar aš policijos tarpe esu žinoma, kai sugavau maniaką. Taigi įvažiavau ir pasistačiau mašiną specialiai lankytojams įrengtoje aikštelėje. Po to ramiai nuėjau į pastatą ir iš prižiūrėtojo gavau laidimą pasišnekėti su kaliniu. Įžengiau į menkai apšviestą kamerą, kurioje šen bei ten slampinėjo žiurkės. Tai baimės man nesukėlė, todėl iš karto prisėdau šalia daktaro ant jo lovos ir be užuolankų paklausiau:
-Ką jums pasakė Juodasis Geluonis? Atsakymo nesulaukiau. Vietoj to jis atsisuko į mane ir pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, kuriame tarsi kovėsi baimė ir pamišimas. Atrodė, kad jo sveikas protas po truputį nyksta, nyksta... Gaila man jo paliko, bet sutvardžiusi šį jausmą norėjau vėl klausti to paties klausimo, bet tada jis prabilo:
-Ssssienos... Joss turi ausis. -taip sumurmėjęs jis keistai pasižiūrėjo į mane.
-Kaip? Apie kokias ausis tu čia tauški? -jau pradėjusi pykti sušukau.
-Tššššš.... Jo šeimininkas? Jis.... kiekviena naktis, tarsi... Sugrįš.... Aš.... - bailiai verkšlendamas šnabždėjo man.
-Kas tas šeimininkas? Kaip tai susiję su Geluonimi? Atsakyk... Negaišk, nes kaip suprantu tavo gyvybei gresia rimtas pavojus.
Po tų žodžių pirmą kartą pamačiau apšepusį veidą atsigręžusį į mane. Viskas tame veide bylojo vieną,, nesikišk“.
Tada jau surikau:
-Ar supranti, kad tai rimta? Jeigu jau Geluonis nužudė tiek žmonių, tai kiek jų mirė nuo jo šeimininko rankos? -kone dūsdama baigiau savo tiradą ir piktu žvilgsniu į jį pažiūrėjusi švelniau pasakiau, -Vertink tų žmonių atminimą...
Jis pravirko ir atsakė:
- Jissss ssakė, kad šių metų birželio šeštą dieną sugrįš jo šeimininkas ir išlaisvins, o kai laikrodis muš vidurnaktį, Geluonis savo šeimininko garbei nužudys 666 auką... mane... Jis sakė, kad iš pat pradžių numanė, jog per mane atsidurs kalėjime, kad tai aš būsiu užkeiktojo lobio šioje žemėje uždarytojas, kad tai mano rankos paskutinįjį 666 kartą palies lobį ir jis dings kitur... Niekas jo čia nebeišvys.. amžinai... Aš tikrai žinau ir be jo prisipažinimo, kad dalelė jo šeimininko yra jame. Jis yra blogis, nešantis mirtį čia, Žemėje... tai velnio dešinioji ranka... Kiekvieną naktį didžiulės raudonos akys atsiranda prieš mane esančioje sienoje ir žiūri, o kažkoks balsas galvoje vis kartoja:,, Tau nėra išeities išsigelbėti. Niekas nematė, niekas nežino, niekas nepasiges, o aš savo šeimininkas akyse kaip mat pakilsiu. Visos tamsiosios jėgos ir pragaras pavydės. „ Aš nuo to baigiu išprotėti. Niekas negali matyti to, ką matau aš. Turbūt tai bus paskutinė mano išpažintis pasakyta šiomis nuodėmingomis lūpomis.
Negaliu aprašyti jausmo, kuris mane užplūdo išgirdus tokią tiesą. Išbalau, pradėjau virpėti iš kažkokio siaubo. Staigiai atsisukusi į sieną pamačiau tas raudonas, kurios kasnakt jį gąsdino, žiūrinčias į mus. Nieko jam nebesakiau, niekaip ir nebūčiau galėjusi ištarti nei žodžio. Trumpai tarstelėjau vieną žodį:
-Sudie... - šiaip taip jį išspaudžiau ir mintyse sumurmėjau, - Galbūt amžiams...
Ir jau ėjau iš kameros, kai jis sušuko:
-Jūs matėte. Matėte. Jūs galite mane išgelbėti, mano prakeiktą nuodėmingą sielą. Jūs išrinktoji.
Išbėgau iš čia. Nieko nesakiusi sargui kuo greičiau išlėkiau iš šio pastato, kuris mane jau slėgė. Ši informacija... Mano smegenys, kone sprogo iš įtampos, siaubo, tiesos.
Galų gale įkvėpiau šviežaus oro gurkšnį... -Kaip gera, tyliai sau sumurmėjau.
Jau norėjau grįžti į mašiną ir išvažiuoti iš čia, bet žinojau, kad šiam nelaimingajam liko vienintelė išeitis... Aš... Kalėjimo viršininkas nesusipras, kas atsitiks, o jei ir stebuklo dėka suvoktų kas nutiks, tai būtų per vėlu. Jie privalės pabandyti sulaikyti šią antgamtinę jėgą prieštaraujančią visiems įstatymams... Bent trumpam... Taip pamąsčiusi apsisukau ir lėtais žingsniais įėjau į pastatą. Niekieno leidimo jau nebeprašiau, tikrai maniau, jog man jo nereikia. Tačiau klydau. Tas pats prižiūrėtojas vis tik man pasakė:
-Jums čia negalima. Kur jūs einate? -piktai man šūktelėjo.
-Einu pas tą žmogų, kuris galbūt padės išgelbėti pasmerktojo sielą. -šaltai jam atkirtau.
Jis tik susiraukė ir kažką niurnėdamas pasitraukė.
- Ačiū. -sausai tarstelėjau ir nuėjau prie laiptų vedančių į vakarinį kalėjimo bokštelį.
Belipant laiptais išgirdau gailų vaitojimą. Išsigandau, bet niekaip negalėjau pabėgti, nes didžiulė baimė man buvo surakinusi visą kūną. Jis vis artėjo... Tad pamačiau išlendant keistą būtybę. Ji neturėjo akių, jos buvo išluptos, ausys nupjautos ir nosis taip pat. Ji turėjo keistą skrybėlę iš po kurios buvo išlindęs XVIII amžiaus perukas, keistas švarkas sukandžiotas kandžių, kelnės ant kurių švytėjo, švytėjo kraujas... O bateliai su didžiulėmis sagtimis skleidė keistą šviesą. Manau tai buvo šmėkla... Tik nežinojau kokio žmogaus. Staiga ji nustojo aimanuoti ir pradėjo blaškytis. Tai į vieną, tai į kitą pusę. Ko ji ieškojo? Pasirodo manęs. Priartėjo ir ištarė:
-Aš esu seras Tiacinas. Mane pasiuntė iš skaistyklos pats Šėtonas tavęs nužudyti, tačiau bekeliaujant atskrido kažkoks paukštis ir prakalbėjo į mane tokiais žodžiais:
-Nežudyk jos... Ji yra visų 665 sielų išlaisvintoja. Taip pat ir tavo. Dabar už šį neįvykdyta paliepimą tave nubaus, bet už tai tau bus atlyginta amžinąja malone... Ir tik ji viena tai įvykdys. Jūsų, nuodėmingųjų sielų likimas priklauso tik nuo tavęs“.