Pabaiga

Ir gluosniai košia vėsą pro šakas,
Pilki balandžiai tūno Jam prie kojų.
Į aklą teisingumą, į tiesas šventas
Sukilėliai ir apsimetėliai ropoja.

Alsuoja žemė nuo ledų krušos
Ir kamufliažinėm dorybėm atsiduoda.
Nors varva tyli gėda ant galvos,
Jie savo Dievą teismui atiduoda.

Ir okeanai sakramentą užliūliuoja,
Kai judai slepia purvinas akis.
Kiekvienas jųjų gestas Jam meluoja.
Jį nužudys. Bet kas išdrįs?

Patenkinę savo geismus lig valios,
Jie laukia teismo valandos.
Taikos balandžiai visagaliai
Užmiega virš Įsakymų kalvos.

Ir gluosniai košia vėsą pro šakas,
Pilki balandžiai tūno Jam prie kojų.
Į aklą teisingumą, į tiesas šventas,
Purvu raudodami, ropoja.