Juodasis geluonis

Naktis. Laikrodis muša dvyliktą valandą. Toli horizonte pasirodo žaibai, sugriaudžia perkūnas, ima lašnoti lietus. Tai tik eilinė vasaros audra, bet ne ji mane išgąsdina, o kiti netikėtai suskambėję garsai.
Kažkas garsiai surėkė, pasigirdo metalo žvangesys. Po to garsus pūkštelėjimas į vandenį ir šliurpsėjimas, vis labiau tolstantis nuo namo...
Gulėdama lovoje pradėjau svarstyti ko ir kam čia reikėjo? Kas ten nutiko? Ryte, nusprendžiau, eisiu viską apžiūrėti. Taip pagalvojusi bandžiau užmigti, bet negalėjau. Norėjau kuo greičiau apsirengti, pasiimti prožektorių ir viską ištyrinėti, kol pėdsakai,, karšti“. Taip ir padariau.
Stovėjau prie tvenkinio krašto. Nebebijojau pavojingos audros, nes ji rimo bei tolo į kitą pusę.
Šlaite matėsi giliai įspausti nenormaliai mažų kojyčių pėdsakai. Užsidegiau prožektorių ir vaizdas mane šokiravo. Ant vejos buvo daug tamsiai raudono kraujo. Daugiau ir neįžiūrėjau, nes vis tik tokius įkalčius prieš kažką reikėjo ištirti prie dienos šviesos. Tačiau grįžtant užmyniau ant kažkokio keisto daikto. Pakėlusi išvydau pamėkliškoje šviesoje keistai švytintį skarabėją. Jis man užminė didžiulę mįslę.
Parsinešusi namo ėmiau jį atidžiai apžiūrinėti. Akys užkliuvo už laisvai judančio paauksuoto sparnelio. Truputį jį pakėliau, o galvelė nuslinko į priekį. Viduje matėsi gniūtulėlis popieriaus. Atsargiai jį išėmiau, išlanksčiau ir perskaičiau keistus žodžius:,, Tu už tai atsiimsi. Niekas, atsimink niekas neapgaudinės Juodojo geluonies. Čia tau ne žaidimas ir tu tai žinai. Dabar aš su tavimi pažaisiu pagal savo taisykles ir išpešęs vietą pasiimsiu viską iki paskutinės monetos. Rask šiame skarabėjuje raktą ir nuėjęs atrakink duris. Ten bus tavo lemtis. „
Mane nukrėtė šiurpas. Juk netoliese buvo žudikas. Reikėjo kuo skubiau nusiraminti ir atgauti sveiką protą. Privalėjau ieškoti rakto. Apvertusi jį pilvelyje pastebėjau mažą, tamsiai rudos spalvos kvadratuką. Paspaudžiau jį ir atsidarė nauja ertmė, bet deja tuščia. Raktas galėjo būti prie tvenkinio arba pas tą žmogų.
Skarabėjas buvo naujas, bet matyti jog šeimininkas nevalyvas, nes jis visas buvo apskretęs. Tačiau jį nuplovusi išvydau tviskantį tikrąjį grožį. O taip, ne kiekvienas tokį gali turėti. Tiesiog toks daikčiukas eiliniam žmogui per brangus. Grasintojas buvo protingas. Juk tai tobulai perdaryta maskuotė. Kitas taip jo nevertino, nes kaip minėjau buvo apskretėlis. Atidžiau pasižiūrėjusi išvydau ant padarėlio daugybę itrūkimų, įskilimų. Matyt dažnai jam tekdavo būti patalpoje kurioje tas žmogus gerdavo vaistus, nes skarabėjas skleidė stiprų raminamųjų ir kitokių vaistų kvapą.
Vėliau pamačiusi, kad nieko nebeišpešiu iš jo nuėjau miegoti. Miegojau labai neramiai. Varčiausi, mačiau telkšantį kraują ir kitus vaizdus. Girdėjau rėkiant, kažkas man paslaptingai šnibždėjo mirties žodžius.
Atsikėlusi neberadau skarabėjo, pamačiau atvirą langą ir dumblinus pėdsakus. Supratau, kad kažkas iš tiesų norėjo jog mirčiau. Suprato, kad labai priartėjau prie tiesos link.
Tekina lėkiau prie tvenkinio. Jaučiau, kad sužinosiu trūkstamą mįslės grandį. Lyg mano minčių patvirtinimas vejoje blizgėjo raktas. Paėmiau jį ir pamačiau, kad jis papuoštas smulkiais brangakmeniais.
Pradėjau suprasti kokio čia sunkaus laipsnio nusikaltimas. Staiga nuo apmąstymų mane nutraukė nenumaldomas noras pažiūrėti į vandenį. Netoliese pamačiau plūduriuojant vandens leliją. Atrodo nieko čia keisto, bet jeigu vėjas būtų ją išjudino tai kodėl ji neplūduriuoja visur, o vienoje vietoje tarytum koks ženklas. Norėdama įsitikinti įbridau ir netoli lelijos mano koja atsimušė į metalinius daiktus esančius po ja. Jie buvo susukti į juodą, plastikinį maišą. Išėmiau jį, atvyniojau, o iš ten suspindo didžiausiais brangakmeniais puošti papuošalai. Tarp jų pamačiau durklą. Paėmusi susitingau iš baimės. Ant jo rankenos švietė raudonos gyvatės akys iš rubino, dvišakas liežuvis ir auksinis kūnas. Prisimiau grasintojo slapyvardį ir sapną.
Juodasis Geluonis... Juodasis Geluonis... Tas slapyvardis... Atsiminiau.
Prieš dešimtmetį siautėjo kažkoks maniakas. Jis žudydavo žmones, o prie jų palikdavo mažą gyvačiukę.
Tačiau vienai merginai pavyko išsigelbėti iš jo nagų.
Ji pasakojo, kad tas maniakas pasivadinęs Juoduoju Geluonimi suviliodavo žmones jiems prižadėdavęs turtų ir nusiveždavo į keistą požemį.
Ten liepdavo iš tokios ir tokios vietos paimti brangenybių ir atnešti jam. Kai jie tai atlikdavo ir sugrįždavo pas jį tikėdamiesi atlygio, jis pasakydavo jog jis su jais pažais. Slapčiomis Geluonis surengdavo medžioklę, o kai pagaudavo žmogų, žiauriai nužudydavo. Prieš šį žaidimą jis viską merginai papasakojo, kad ji labiau stengtųsi nuo jo pabėgti ir jam būtų įdomiau.
Ji vos nemirė, tačiau tik didžiulio atsitiktinumo dėka išgyveno. Bejodamas ant arklio jai iš paskos jis nepastebėjo šakos. Ji nutrenkė Geluonį ant žemės. Nukritęs susilaužė koją. Tai ir buvo didysis stebuklas.
Taip ji viską papasakojo policijai, tačiau kelio nurodyti negalėjo, nes maniakas veždamas aukas, joms užrišdavo akis, kad jie nepamatytų ir neatsimintų kelio. Mergina nebuvo išimtis.
Vėliau apie jį rašė visa spauda.
Atsiminusi šią medžiagą viską supratau. Geluonis grįžo. Jis prikalbėjo žmogų, nusivežė požemin ir liepė atnešti brangenybes. Tačiau žmogelis paėmęs brangenybes nesugrįžo atgal, o pabėgo. Slapstėsi, bet Juodasis Geluonis sužinojo kur jisai ir atsiuntė skarabėją. Žmogeliui sutriko nervai ir jis pradėjo gerti daug vaistų. Suprato ir tai kad reiks grįžti į lobyną ir tenai sužinoti lemtį. Tačiau nepasiryžo, o Geluonis nesulaukęs savo aukos pradėjo ją medžioti. Taip jis atsivijo auką prie mano tvenkinio. Ten įvyko žūtbūtinis mūšis, kurį jis maniakas pralaimėjo, nes brangenybės tai liko. Durklas irgi. Be to kam daugiau negu ne jam būtų reikėję sunaikinti įkalčius? Tai jis buvo sužeistas.
Auka sveika. Tačiau žinau, kad jie abu sugrįš turtų ir manęs nužudyti, nes jau dabar tai per daug žinojau.
Greitai sugalvojau planą. Jam įgyvendinti reikėjo policijos pagalbos. Taigi išsikviečiau juos ir kartu surengėme pasalą. Beliko tik laukti. Apie vidurnaktį išgirdome žingsnius. Netoli mūsų ėjo kažkokia žmogysta. Juoda sutana su gobtuvu, plačia juodomis žvaigždėmis siuvinėta juosta ir didelio dydžio kerziniais batais. Nieko nelaukdami šokome iš už medžių ir bandėme uždėti antrankius. Juodasis Geluonis smarkiai gynėsi, tačiau po vakarykštės nakties buvo per silpnas.
Jo veidas subjaurotas, randuotas. Plaukai juodi ir ilgi, akys raudonos, o oda blyški, ilgai nemačiusi saulės spindulių.
Galiausiai jį įsodinome į mašiną ir keli policininkai jį išvežė tiesiai į teismą.
Netrukus atslimpino mažas žmogutis. Pažinau jį vos tik išvydusi. Tai buvo daktaras Kvinsis. Sušukau jam pasiduoti, o Kvinsis bandė bėgti, bet trumpos kojytės nebuvo tokios greitos ir jį akimirksniu galėjome sugauti. Ir jis keliavo į teisingumo rankas.
Tas žiaurus godumas sužlugdė abu. Jis tiesiog užvaldė juos. Negana, kad vienas kitą ruošėsi galutinai nužudyti, tai dar ir mano gyvybės užsimanė. Kur tie turtai Geluonis neišdavė nors ir kokiomis priemonėmis buvo kalbinamas. Kvailai užsispyrė. Bet taip ir geriau. Nors nesužinojau kur tie lobiai, bet leidau sau padaryti prielaidą jog jie užkeikti. Gerai, jog jie liks tūnoti per amžius ir dar ilgai nevykdys savo užkeiktosios misijos.