Šviesoje

- Moterie, kodėl tavo vaikas verkia? Nuramink jį.
- Jis neturi tamsių akių. Nemoku raminti, - atsakė moteris.
- Jis turi akis, tik šviesias, - prilindęs vyras toliau domisi.
- Vaikas nemato tamsos.
- Kaip nemato? Beto jam būtų laimė nematyt tamsos... Tai tada kodėl jis verkia?
- Jis negali matyt šešėlio už tavęs.
Vyras atsigręžia pažiūrėt į savąjį šešėlį ir klausia:
- Kaip jis gali jo nematyt? Ar jis aklas?
- Jis tiesiog negali matyt tamos. Jis ne aklas.
- Nesuprantu. Tai neįmanoma. Visi mato mano šešėlį, o kodėl jis nemato?
- Tu taip pat nematai savo šešėlio. Neverk, nemoku raminti.
Vyras atsigręžia vėl į savo šešėlį ir persigandęs vėl klausia:
- Kodėl mano šešėlis dingo?
- O tu matai kitų šešėlius?
Vyriškis, aprėpęs akimis judančių žmonių siluetus, nebeįregi nei vieno šešėlio, nei vieno tamsos lopinėlio.
- Kas čia vyksta? Prašau paaiškink man, kodėl nematau tamsos? Man baisu.
- Pažvelk, į tą, po krūmais gulintį negyvą varną.
- Taip, matau, bet jis baltas. Kodėl? Nesuprantu!
Moteris to paties paklausia vaiko, tik šis nubėga ir atsineša varną. Vyras išvydęs baltą varną net nedrįsta jo liesti ir trinktelėjo vaikui per rankas, kad išmesų varną. Tik ant vaiko rankų liko juodas kraujas.
- Kodėl tu ištrėmiai iš šio vaiko rankų varną? - paklausė moteris.
- Aš bijau... bijau ateities.... bet ant vaiko rankų liko juodas kraujas... Tai visgi aš matau tamsumą?!?
Susigūžęs vyriškis apsiverkia ir pakelia varną nuo žemės. Jo rankos susitepa tuo pačiu juodu krauju.
- Neverk, nemoku raminti. O tu kiek nužudytum varnų, kad galėtum pasauliui sugrąžint tamsumą? - netikėtai paklausė moteris vyriškio.
- Visam pasauliui? - klausimu į klausimą atsakė vyriškis ir pažvelgęs į moterį nebelaukia jos atsakymo. - Norėčiau tik vieną kampelį nuspalvint juodai, kad galėčiau jame pabūti vienas ir suvokti viską.
- Tu tuo tikras? - vėl klausia moteris vyriškio. Lėtu judesiu ji atsisuka į vaiką, kartu nukreipdama ir vyro žvilgsnį į jį.
- Kodėl vaikas bąla? Vaike, kas tau? - susirūpina vyriškis. - Kodėl tavo rankos šitaip visos juoduoja? Tai kraujas varno? Nejau?.. .. tu?..
- Tamsiau? - pro, jau visiškai nubalusias, lūpas prasiskverbia vaiko virpantys žodžiai.
Vyriškis valo aptvinusias nuo juodumo vaiko rankas, kol pastebi iš kur jis atsiranda...
- Tu jau turi vietos ir laiko mąstyt, - pratarė moteris ir nuėjo tolyn.
Vyriškis apsiverkęs pamato paskutinį gesulį vaiko šviesiose akyse ir, apkabinęs švelniai jo pabalusį veidą, valo nuo rankų srovenantį juodumą.