Airiškas šunelis

Airiškas šunelis

Čia Airijos paplentėj
sutikau aš šunį
Kažkur matyti bruožai,
lyg iš Lietuvos.
Paklausiau jo: - 
Ko ieškai čia šuneli,
Saldesnio kaulo
ar riebesnės gal sriubos?

Jis pažiūrėjo į mane,
jaučiu, kad jis suprato
Ir nudelbė kaltai liūdnas akis
O as tęsiau: - Juk prigimtis tava -
gimtus namus pasaugot,
Gi tu čia šlitineji kaip vagis.       

Po to jis tingiai nusisuko
ir du kartus sulojo angliškai
turbūt: Hau hau
Ne mano reikalas skaityt
rytais moralus, kad ir šuniui,
Šįryt aš šitą seną tiesą
supratau geriau.

Kiekvienas renkamės
ar ieškom savo kelio,
Vienam gerai kaip yr,
o kitas - niekad nenurims.
Vieni laimingi tuom ką turi
ar neturi,
O kitas, jei neturi,
tai iš kito nesiklausęs pasiims.

Suprast turėtume mes vienąkart
ir iki galo,
Kad reikalingi mes tik tam ir tik tada,
Kada širdim ir nuojauta pasirenkam
tą savo kelią
Ir Dievas mums padės,
ir viltį būt laimingais mes turėsim visada.

Tik nedvejokim, nedejuokim,
neraudokim,
Kitų nekaltinkim,
problemos tūno mumyse.
Idėjai ir svajonei visą save
atiduokim,
Kitaip laimingi būsim taip retai
ir tai tiktai sapne.