Florsita NerašysiuĮsišėlo audra... Tačiau aš nieko negirdėjau. Tarytum užburta žiūrėjau į veidrodį... Jis man rodė paskutinę savaitę prieš mamos mirtį. Staiga nugriaudėjo perkūnas ir vaizdai pradėjo nykti. Vietoj jų tuo pat iškilo laidotuvių procesija, mama karste... Netroškau to, kažkas jau negerai.
Norėjau bėgti, bet prieš mane sudrebėjo žemė ir iš jos gelmių iškilo didžiulė, juoda knyga. Mane ištiko šokas. Tarytum du žmonės, manyje grūmėsi dvi nuomonės. Skaityti ar ne?
Smalsumas nugalėjo. Drebančiomis rankomis atverčiau knygą. Jos viduryje kažkas nematomas pradėjo rašyti žodžius:,, Neliūdėk. Man tikrai viskas gerai. Tai mano troškimu tu išvydai laidotuves. Privalai su tuo susitaikyti, kad ir kaip tau būtų skaudu. Atmink, niekada nekelk kojos į šią pilį, salę. Jeigu tu dar kartą mane veidrodyje išvysi, išsipildys visų pilies amžių prakeiksmas. Tu pavirsi į akmeninę statulą, bet būsi gyva. Tu nejudėsi, bet prieš tave bėgs artimųjų mirtys. Kai visos giminės išmirs, tu atvirsi į žmogų ir pirmam saulės spinduliui tave palietus tu subyrėsi į dulkes. O dabar sudie amžiams. Bėk ir nesustok. Nebeatsigręžk į mane“
Lėkiau labai smarkiai. Nežiūrėjau, kas mėtosi man po kojomis. Galų gale parbėgau namo. Buvau apkvaitusi nuo mamos parašytų žodžių. Mintyse tyliai verkiau ir klausiau:,, Mama. Kodėl? Kodėl tu mirei? Kodėl man taip parašei? Sugrįžk... Man tavęs labai reikia... „
Visą gyvenimą nebyliai verkiau. Buvo tokių sunkių akimirkų, kad labai norėjau gauti tą prakeiksmą, be pamatyti savo mieląją mamą... Tačiau save suvaldydavau ir į pilį kojos niekada nekėliau.
Įsišėlo audra... Tačiau aš nieko negirdėjau. Tarytum užburta žiūrėjau į veidrodį... Jis man rodė paskutinę savaitę prieš mamos mirtį. Staiga nugriaudėjo perkūnas ir vaizdai pradėjo nykti. Vietoj jų tuo pat iškilo laidotuvių procesija, mama karste... Netroškau to, kažkas jau negerai.
Norėjau bėgti, bet prieš mane sudrebėjo žemė ir iš jos gelmių iškilo didžiulė, juoda knyga. Mane ištiko šokas. Tarytum du žmonės, manyje grūmėsi dvi nuomonės. Skaityti ar ne?
Smalsumas nugalėjo. Drebančiomis rankomis atverčiau knygą. Jos viduryje kažkas nematomas pradėjo rašyti žodžius:,, Neliūdėk. Man tikrai viskas gerai. Tai mano troškimu tu išvydai laidotuves. Privalai su tuo susitaikyti, kad ir kaip tau būtų skaudu. Atmink, niekada nekelk kojos į šią pilį, salę. Jeigu tu dar kartą mane veidrodyje išvysi, išsipildys visų pilies amžių prakeiksmas. Tu pavirsi į akmeninę statulą, bet būsi gyva. Tu nejudėsi, bet prieš tave bėgs artimųjų mirtys. Kai visos giminės išmirs, tu atvirsi į žmogų ir pirmam saulės spinduliui tave palietus tu subyrėsi į dulkes. O dabar sudie amžiams. Bėk ir nesustok. Nebeatsigręžk į mane“
Lėkiau labai smarkiai. Nežiūrėjau, kas mėtosi man po kojomis. Galų gale parbėgau namo. Buvau apkvaitusi nuo mamos parašytų žodžių. Mintyse tyliai verkiau ir klausiau:,, Mama. Kodėl? Kodėl tu mirei? Kodėl man taip parašei? Sugrįžk... Man tavęs labai reikia... „
Visą gyvenimą nebyliai verkiau. Buvo tokių sunkių akimirkų, kad labai norėjau gauti tą prakeiksmą, be pamatyti savo mieląją mamą... Tačiau save suvaldydavau ir į pilį kojos niekada nekėliau.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2007-02-06 22:42
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-14 19:28
Tai kai raiau, manau mano vaizduotė buvo pakankamai atpalaiduota, nes kitaip nieko nebūčiau parašiusi.
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 19:30
Pradžia kūrinio pirmame komentare. Tiesiog taip išėjo... Beje ačiū sapnų mergelę už malonų komentarą.
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 17:51
nu jo. dabar jau ir pradžią perskaičiau... :)
vienžo pasakysiu, kad natrix visiškai teisus dėl to petriuko ir šiaip. ir plius dar čia tas troškimų veidrodis tai viensprievieno kaip iš poterio. tiesiog lyygiai taip pat. Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 17:47
Nuomonė Numeris Vienas: Skaityti?
Nuomonė Numeris Du: Ne? tekstas pakartotas du kartus. viens prie vieno. čia tikriausiai dėl įtaigos. prideda įtaigos, ane. bent jau turėtų, gal. o gal ir ne. nu vienžo matosi, kad penktoj klasėj rašyta. ai šiaip normaliai, bet jau siužetas tai aiktusau. Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 17:25
Jeigu kas nors dar norėtų skaityti tai pradžia šio kūrinio pačiame pirmame komentare.
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 17:23
Na šį kūrinį parašiau 5-oje kl. Dabar tik perrašiau, bet keisti nelabai norėjau. Beje fantastiniai kūriniai nevisada turi turėti įdėja. Tai galbūt užrašytas fantazijų mišinys. Visko gali būti. Tačiau jau įdėjau kūrinį rašyta dabar.
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-07 13:00
Smagu, kad nori rašyti fantastiką, ir pagirtina :) bet pradžia, kaip dažniausiai ir būna - juokinga. :) Neįsižeisk, nepiktai aš :)
Parašei paprastą pasakaitę, tik visiškai be veiksmo, be idėjos ir be veikėjų. Nieko nepaaiškinai iš kur čia viskas ir kodėl? Ir dar sugebėjai moralą įspraust - "Nuo to laiko Petriukas niekada daugiau nebežiūrėjo į šulinį" Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-06 22:53
O čia tik tęsinys ir tai du kartus. Labai dėl to atsiprašau
Įsišėlo audra... Tačiau aš nieko negirdėjau. Tarytum užburta žiūrėjau į veidrodį... Jis man rodė paskutinę savaitę prieš mamos mirtį. Staiga nugriaudėjo perkūnas ir vaizdai pradėjo nykti. Vietoj jų tuo pat iškilo laidotuvių procesija, mama karste... Netroškau to, kažkas jau negerai. Norėjau bėgti, bet prieš mane sudrebėjo žemė ir iš jos gelmių iškilo didžiulė, juoda knyga. Mane ištiko šokas. Tarytum du žmonės, manyje grūmėsi dvi nuomonės. Skaityti ar ne? Smalsumas nugalėjo. Drebančiomis rankomis atverčiau knygą. Jos viduryje kažkas nematomas pradėjo rašyti žodžius:,, Neliūdėk. Man tikrai viskas gerai. Tai mano troškimu tu išvydai laidotuves. Privalai su tuo susitaikyti, kad ir kaip tau būtų skaudu. Atmink, niekada nekelk kojos į šią pilį, salę. Jeigu tu dar kartą mane veidrodyje išvysi, išsipildys visų pilies amžių prakeiksmas. Tu pavirsi į akmeninę statulą, bet būsi gyva. Tu nejudėsi, bet prieš tave bėgs artimųjų mirtys. Kai visos giminės išmirs, tu atvirsi į žmogų ir pirmam saulės spinduliui tave palietus tu subyrėsi į dulkes. O dabar sudie amžiams. Bėk ir nesustok. Nebeatsigręžk į mane“ Lėkiau labai smarkiai. Nežiūrėjau, kas mėtosi man po kojomis. Galų gale parbėgau namo. Buvau apkvaitusi nuo mamos parašytų žodžių. Mintyse tyliai verkiau ir klausiau:,, Mama. Kodėl? Kodėl tu mirei? Kodėl man taip parašei? Sugrįžk... Man tavęs labai reikia... „ Visą gyvenimą nebyliai verkiau. Buvo tokių sunkių akimirkų, kad labai norėjau gauti tą prakeiksmą, be pamatyti savo mieląją mamą... Tačiau save suvaldydavau ir į pilį kojos niekada nekėliau. Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-06 22:52
Čia truputį suklydau. Štai tikroji pradžia.
Šlapia, tamsu. Vidury nakties stoviu senoje pilyje. Aplinkui niūru, baisu. Ši tamsa labai paslaptingai slegia. Kodėl aš atėjau į šią pilį? Ji yra arti mano namų, bet aš jos visąlaik vengdavau. Manau, kad ateiti į pilį mane paskatino mamos mirtis. Pilis buvo tapusi vienodo likimo drauge. Neseniai netekau savo mamos, o ji ,,jos" jau ilgus amžius neturi. Neturi grafienės Delankrė. Ji organizavo statybas ir padėjo statybininkams dirbti, bet pastačius pilį, po metų grafienė mirė. Nuo to laiko žmonės sako, kad ten vaidenasi. Taigi atėjau, o kur eiti nežinau. Po ilgų dvejonių pasukau į vieną labai tamsų ir apleistą koridorių. Taip man liepė nebylioji ,,nuojauta". Priėjau kažkokias geležimi kaustytas duris. Norėjau jas atidaryti, tačiau jos pačios prieš mane be garso atsivėrė. Už jų buvo salė, o jos viduryje stovėjo auksu ir brangakmeniais puoštas, didžiulis veidrodis. Prie jo priėjusi pamačiau juodomis raidėmis šviečiantį užrašą: ,,Kit noparė ri kitrošmų droveidin žiūparėk". Tą keistą raidžių kodą iššifravau. Pagaliau su didžiule drąsa ir viltimi pasižiūrėjau į veidrodį. Staiga jame pradėjo suktis kažkoks tamsus verpetas, o iš jo išniro ir pradėjo kilti siluetas. Vaizdas ryškėjo. Tai.... Tai buvo mama... Nustebau, bet ir pradžiugau. Man mojo mama. Ji stovėjo prieš mane. Gyva, ji vis dėlto gyva. Staiga pradėjo keistis oras... |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |