Be tavęs, Silvija...

Slenka dienos lėtai. Taip lėtai, kad savo ilgesingu žvilgsniu spėji užsiksuoti tūkstančius iš dangaus krentančių snaigių!..
          Apžiūrinėdamas snaiges, dar spėji kiekvienai sugalvoti po vardą: Lijana... Odetė... Klara... Magdalena... Kazytė... Marija... Skaistė... Ugnė... Angelė... Penelopė... Raimonda... Gitana... Ir šimtus kitų vardų, kurie, žinoma, yra svarbūs tau, liūdnasis berniuk.
          Štai ypač graži, tikrai verta tavo dėmesio šią akimirką leidžiasi Silvija. Matyti kiekvienas jos įlinkis, žavi grakštumas bei lengvumas. O dar tas vėsumos pojūtis! Jis varo iš proto, vos tik ji prisiliečia prie tavo įraudusio skruosto...
          Akis į akį susiduri su Silvija. Akimirksnį pajunti nenusakomą norą ją apglėbti, sušildyti, priglausti prie širdies... Tačiau staiga supranti, jog tai būtų per daug neatsargu - gali jos netekti amžiams. Juk jau ir taip ilgai jos nematei.
        Nors ir snaigės pavidalu, tačiau Silvija čia, šalia. Tai svarbiausia. Ir nebesvarbu, kad nebesutiksi jos gatvėje einančios į kiną, kad nebeišgirsi skardaus bei užkrečiančio jos juoko, kad neištars tau „Labas. Kaipgi sekas? „ ir nebevers tavęs skvarbiu žvilgsniu tos žydros akys.
      Niekas nebesvarbu, nes tik šią minutę suvokei, jog Silvija yra dalelė tavęs: kol gyvas būsi tu, tol ir ji glūdės tavyje, per kiekvieną daiktą primindama apie save...