Kodėl Laisvė?

Darius Mockus

Kodėl laisvė?
Filosofinis Traktatas

1. –Per visą žinomą žmonijos istorija vienokia ar kitokia forma egzistavo vergovė, tačiau pavergtieji visuomet siekė ją pašalinti, o tai rodo, kad laisvės siekis yra natūrali žmogaus būklė. Laisvės trokštantiems nevisuomet pasisekdavo įgyvendinti savo laisvės siekį, tačiau šis troškimas visuomet išlikdavo gyvas ir buvo viena iš pagrindinių gyvenimo vertybių. Iš visuomenės gyvenimo vergovė buvo pašalinta ne taip seniai vertinant visos istorijos masteliais ir šiuo atžvilgiu mūsų epocha radikaliai skiriasi nuo buvusių, todėl atrodo, kad neliko ko siekti, idealas virto realybe. Tuo bent norėtų mus įtikinti vyraujanti nūdienos ideologija. Mūsų tikslas nėra įrodinėti, kad yra ne taip, kad vergovė paslėptomis formomis egzistuoja ir šendienos visuomenėje. Pats principas yra deklaruojamas ir jo stengiamasi daugiau ar mažiau laikytis. Mus domina pati laisvės problema, klausimas ar žmogus yra laisvas ar jis turi būti laisvas ir kodėl jis turi būti laisvas. Juk visuomet lieka pavojus, kad žmonija sugrįš prie ankstesnio mąstymo būdo, prie ankstesnės ideologijos, prie vergovės – tik dar baisesnėmis formomis, nes mūsų dienomis naujieji vergvaldžiai gali į pagalbą pasitelkti techninį mokslą. Todėl mes turime mąstyti, pirmiausiai suprasti kas yra laisvė ir kodėl jos reikia siekti, nes gali atsitikti taip, kad pasitelkus mokslą bus pradėta įrodinėti, kad jokios laisvės nėra, todėl jos neverta siekti. Taip galima sugrįžti prie brutaliausios vergovinės visuomenės santvarkos. Todėl mes keliame klausimą, į kurį šiame trumpame traktate ir bandysime atsakyti – kodėl laisvė?

2. –Totalinės nelaisvės nėra net vergovinėje santvarkoje, tai yra, nebūna taip, kad visi būtų nelaisvi. Tačiau skirtingai nuo laisvos visuomenės, vergovinėje santvarkoje laisvė yra išrinktųjų privilegija. Tokioje visuomenėje laisvas yra tik vergvaldys, o vergai yra vergvaldžio nuosavybė, su kuria jis gali daryti ką nori. Netgi nominaliai laisvas žmogus tokioje visuomenėje realiai yra potencialus vergas ar gali juo bet kada tapti. –Vergovinėje santvarkoje vyrauja požiūris, kad žmonės turi būti rūšiuojami ir skirstomi į klases, tai reiškia, kad žmonės iš esmės laikomi skirtingais ir pagal skirtumus sprendžiama ar jis gali būti laisvas ar ne. Kitais žodžiais tariant, vergvaldys mano, kad vergas yra ne toks pats žmogus kaip ir jis, todėl jis negali turėti tokių teisių, kaip vergvaldys. Tokioje santvarkoje manoma, kad žmogus žmogui nėra lygus ir todėl yra kategorija žmonių, kuriai galima nepripažinti laisvės. Toks požiūris iš esmės yra iliuzinis, tačiau į klausimą kodėl bus atsakyta traktato eigoje.

3. –Sprendžiant laisvės klausimą, svarbu skirti kas yra įgimta, o kas yra dirbtina. Pakeisti negalima ar nereikia tik žmogaus prigimties ir gamtos, o visa kita yra žmogaus sukonstruotas pasaulis, vadinamas „visuomene“, kurį galima keisti. Vergovinė santvarka ir yra toks dirbtinis žmogaus konstruktas, kuris įtvirtina neteisingą požiūrį į žmogų ir šis dirbtinis konstruktas gali ir turi būti keičiamas. Vergovė nėra nei prigimtis, nei gamtos dėsnis, todėl kažkas nepajudinama ir nejudintina. Istorijoje yra daug pavyzdžių, kuomet tokią neteisingą ir žmogaus prigimties neatitinkančią sistemą buvo norima pakeisti. Juk žmogaus istorija taip pat yra ir sukilimų bei revoliucijų istorija, dar daugiau, galima sakyti, kad nebuvo šimtmečio, kuriame neįvyktų bent vienas sukilimas ir visi jie buvo rengiami prieš žmonių išnaudojimą ir priespaudą, kitaip sakant dėl laisvės. Visi supranta vergovinės santvarkos dirbtinumą ir tai, kad laisvė kyla iš žmogaus prigimties, kurios niekas niekada nepakeis, net per tūkstančius metų vergovės. Laisvė yra prigimtinė žmogaus savybė, o vergovė gali būti jam tik primesta iš išorės. Todėl net šiurkščiausios vergovinės priespaudos santvarkoje, gimsta vis naujos kartos žmonių, kurios atsineša laisvės viltį ir troškimą ir visada pasiruošusios sudrebinti vergijos imperijos pamatus.

4. –Atsakymo į klausimą kas yra laisvė nėra be atsakymo į klausimą kas yra žmogus, todėl nagrinėti pagrindinį šio traktato klausimą pradėsime nuo žmogaus problemos analizės. Tą darysime naudodami ne teorinius proto konstruktus, kurie yra dirbtiniai, bet empirinį metodą, nes mus domina ne teorinė klausimo sklaida, bet reali, ne dirbtinai sukonstruota, ekstatinė kiekvieno individo laisvė. –Žmogaus esmės klausimą galima pradėti nagrinėti nuo kelių empirinių pastebėjimų, kuriais remiantis bus grindžiama traktato minties eiga. Empiriškai kiekvienas individas yra gyvas organizmas, šalia kitų gyvų organizmų. Kiekvienas organizmas yra autonominė sistema, kuri gali veikti savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų gyvų organizmų-individų. Individas, nesvarbu ar tai būtų žmogus ar gyvūnas, yra empiriškai ne tik autonomiškas, bet ir, būdamas susijęs su ja, yra atskirtas nuo aplinkos. Tačiau būdamas atskirtas, jis sugeba su ta aplinka sąveikauti. Bet pirmiausiai jis tą aplinką suvokia, kaip žmogus taip ir gyvūnas, priešingu atveju jis nesugebėtų joje orientuotis ir išgyventi. Iš šių elementarių empirinių pastebėjimų galima padaryti paprastą išvadą, kad kalbėjimas apie tai, kas yra individo vidus, o kas yra išorė – pagrįstas. Remdamiesi šiuo pastebėjimu, mes pabandysime nustatyti, kaip gyvas organizmas-individas sąveikauja su aplinka, t. y. su išore.

5. –Su aplinka individas saveikauja juslių ir juslinių organų pagalba, pažeidus juslinį organą aplinkos suvokimas išnyksta. Jusliniai organai yra organizmo sudėtinė dalis ir galima sakyti, kad jie yra organizmo viduje. Iš to išplaukia tokia išvada, kad tai ką individas suvokia taip pat yra jo viduje. Aplinka tokiu būdu perkeliama į individo vidų. Sprendžiant apie tai, ką mes žinome apie organizmo sandarą, visi jusliniai organai susieti su žmogaus smegenimis ir iš to galime daryti išvadą, kad suvokimas formuojasi žmogaus smegenyse. Toliau iš juslinių organų duomenų organizmo viduje formuojamas aplinkos modelis, kuris ir yra individo suvokiama realybė, kitaip sakant, organizmas su aplinka sąveikauja viduje esančio jos modelio pagalba ir negali jo niekaip apeiti, pati aplinka savaime betarpiškai individo suvokimui yra nepasiekiama. Šį aplinkos modelį esantį organizmo viduje mes vadinsime introjekcija, pasiskolindamį terminą iš psichologijos ir pakeisdami jo prasmę. Introjekcija yra organizmo viduje esantis sąmonės vaizdas, žodžiui „vaizdas“ suteikiant ne tik to kas regima akimis prasmę, bet ir to ką samonė suvokia prasmę. Šia prasme samonei introjekcijoje viskas yra vaizdas. –Mūsų pagrindinė tezė yra tokia: žmogus yra organizmo viduje esantis ir save suvokiantis aplinkos – ar tai būtų fizinis pasaulis, ar kūnas – juslinis vaizdas.

6. –Visų žmogaus jutimų duomenys individo viduje sujungiami į vieninga visumą, kuri yra aplinkos, kurioje gyvena individas modelis. Šiame modelyje reprezentuojama fizinio pasaulio dalis – introjekcijoje tai yra tariama „išorė“ kaip regimas vaizdas ar girdimas garsas; kūno dalis pespektyvinio vaizdo pavidalu, raumenų pojūčio pavidalu, lytėjimo jausmu ir t. t. Visi aukštesnieji žmogaus sąveikos su aplinka procesai – jausmai, mąstymas ir sąmonė – projektuojami į kūno vaizdą sąmonėje; introjekcijoje tai yra sąlyginis „vidus“ (iš tikrųjų visa suvokiama introjekcija yra organizmo viduje). Kitaip sakant introjekcija yra sąmonės persmelktas ekranas, kuris reprezentuoja individui aplinką, kurioje jis yra ir jo kūno procesus. Pats organizmo kūnas sąmonei yra tik jo juslinė reprezentacija introjekcijoje. Tuo būdu žmogus yra vaikštanti, savo viduje reprezentuojanti aplinką ir ją suvokianti introjekcija. Šiuo atžvilgiu visi žmonės ir netgi gyvūnai yra vienodi: jeigu jie sąveikauja su aplinka, jie turi turėti jos vaizdą ir tą vaizdą vienaip ar kitaip suvokti, kad galėtų aplinkoje orientuotis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nėra jokios išorės, introjekcija yra tik tarpiškas gyvūnams ir žmonėms būdingas aplinkos suvokimo būdas.

7. –Kiekvienas žmogus gyvena tokioje introjekcijoje ir be introjekcijos jam nieko nėra. Visa, kas nereprezentuojama introjekcijoje sąmonei yra „tamsioji materija“. Tamsiosios materijos egzistavimas rodo, kad individas yra erdviškai ribotas ir jo suvokimas perspektyvinis ne tik geografine prasme, bet ir selektyvumo prasme, t. y. jis į vidų įsiurbia tik tam tikrą nežymų aplinkos aspektą ir jo pagalba formuoja aplinkos modelį. Šis modelis nėra išsamus aplinkos vaizdas, tačiau jis yra pakankamas išlikimui. Kad individas aplinkoje galėtų orientuotis, tarp introjekcijos ir aplinkos turi būti ryšys, o tas ryšys yra imituojama aplinkos forma regimojoje introjekcijos dalyje, kitų introjekcijos dalių tam nepakanka ir jos tik papildo šią pagrindinę juslę.

8. –Šie samprotavimai rodo, kokia ribota yra mokslinė materijos teorija. Aplinkos modelis žmogaus smegenyse yra sudarytas iš tos pačios materijos kaip ir aplinka, ar tai būtų kūnas ar fizinis pasaulis. Tačiau introjekcijoje nėra nei elektrinių impulsų, nei neuronų, nei molekulių, nei atomų, nei subatominių dalelių ir t. t. Introjekcija yra vientisa ir nedaloma ir koks jos santykis su mokslo teorijoje vaizduojama materija kol kas nėra aišku.

9. –Viena iš pagrindinių introjekcijos dalių yra vadinamasis mąstymas, t. y. ta proto dalis, kurią kūno smegenų introjekcijoje valdo sąmonė. Tad dabar panagrinėsime kas yra mąstymas introjekcijos viduje. Kiekvienas jutimas turi savo antrininką introjekcijoje, t. y. to jutimo vaizduotę. Pavyzdžiui, regimas vaizdas turi regimąją vaizduotę, girdimas garsas turi girdimąją vaizduotę, judesio pojūtis turi judėjimo vaizduotę ir t. t. Norėdami suprasti kas yra mąstymas introjekcijoje, mes turime šnekėti apie kalbą. Kiekviena vaizduotės rūšis introjekcijoje turi savo atskirą ekraną, kuris projektuojamas į tam tikrą vietą kūno vaizde. Trumpai tariant mąstymas introjekcijoje yra išorinės kalbos, kurią galima girdėti ausimis, vaizduotė. Šioje vaizduotėje dominuoja kalbos organų ir akių raumenų judesių vaizduotė ir projektuojama į atitinkamą kūno reprezentacijos introjekcijoje vietą, t. y. gerklę ir akis. Taip pat tai yra kalbos garso vaizduotė, kuri sudaro minties formą, nes sąmoningai paanalizavus žodžio garso formą ir minties formą galima pastebėti ryškų sutapimą. Jeigu sutapimo nebūtų, mes negalėtume suprasti savo minčių. Mąstymo procese minties pojūčio ir žodžio garso ryšys gali kisti, t. y. mąstydama sąmonė nuo garso vaizduotės gali atitrūkti, tačiau šiuo atveju mąstymas darosi vis mažiau artikuliuotas procesas. Žinoma mąstymas introjekcijoje yra tik už jos ribų esančio proto artikuliacija ir pateikimas sąmoningam suvokimui.

10. –Svarbiausią vietą aplinkos modelyje užima sąmonė, kuri yra asmens reprezentantas. Visa kita yra tik sąmonės suvokimo objektas arba įrankis, kaip pavyzdžiui kūnas arba protas. Sąmonė gali būti susiliejusi su savo introjekcijos dalimis, su juslėmis arba nuo jos atsiskyrusi ir transcenduojanti bet kokią „vidinės“ introjekcijos dalį, pavyzdžiui, mintį arba jausmą. Susiliejimas yra kasdieninė ir įprastinė žmogaus būklė, tačiau jis turi sugebėjimą pakilti virš introjekcijos virš bet kokios jos dalies, pavyzdžiui proto ideologijos, nuo jos atsiskirti ir suvokti ją kaip priešais esantį objektą. Tokia būsena yra bet kokio filosofinio apmąstymo pagrindas. Taipogi tai rodo, kad sąmonė nėra tik sudėtinė introjekcijos dalis lygevertė bet kokiai kitai jos daliai. Sąmonės paslaptis kol kas iki galo nėra įminta, jos egzistavimą kiekvienas individas gali tik konstatuoti, nes jis pats yra per introjekciją aplinką suvokianti sąmonė.

11. –Dar vienas elementarus introjekcijos faktas, kurį gali tiesiogiai patikrinti kiekviena sąmonė: santykis tarp kūno ir sąmonės yra toks kaip tarp vairuotojo ir mašinos, kūnas važiuoja ten, kur jį vairuoja sąmonė. Be sąmonės kūnas aplinkoje veikti negali. Kūnas be sąmonės, pavyzdžiui, miegant nėra žmogaus kūnas, jis nedaug kuo skiriasi nuo augalo ar negyvo daikto. Žmogaus esmė, kaip jau matėme yra aplinkos introjekcija. Neduotas introjekcijoje kūnas sąmonei neegzistuoja.  –Kūnas yra sąmonės tiesiogiai užvaldyta aplinkos dalis. Tačiau sąmonė taip valdo tik savo kūną. Kitas kūnas yra svetima „teritorija“, į kurią gali kėsintis tik iliuzijose skendinti imperialistinė sąmonė. Kiekvienas kūnas yra laisvas ta prasme, kad jį valdo tik laisva, savarankiškai sprendimus priimanti, sąmonė.

12. –Laisvės teorijai svarbus savo ribotumo, to kas esu aš ir to kas nesu aš suvokimas. Lasvei esminis yra savo „teritorijos“ savo erdvės suvokimas. Introjekcijoje reprezentuojamas ne tik suvokėjo kūnas, bet ir kitų individų kūnai. Tačiau kūno jausmą priskiriam tik savo kūnui, tai aplinkos daliai, kurią per introjekciją valdo sąmonė. Kito kūnas nominaliai yra tik vaizdas introjekcijoje. Todėl reikalingas empatijos sugebėjimas, kad suvoktum, jog tas kitas kūnas priklauso kitai introjekcijai ir yra kitos introjekcijos nuosavybė. Tą suvokti gali būti sunku, ir iš to kyla imperialistinė sąmonė norinti užvaldyti be išlygų visą aplinką. Žmonės, pavyzdžiui mano, kad gyvūnai neturi jokios sąmonės (klausimas kam tada reikėtų introjekcijos), pagal tą patį principą galima abejoti ir kito žmogaus lygiavertiškumu sau. Tačiau tai yra tik perspektyvos iliuzija, neįveikęs kurios žmogus skendi žemesniame sąmoningumo lygmenyje.

13. –Nors tai skamba paradoksaliai, tačiau nors ir būdamas laisvės šaltinis pats žmogus gali būti didžiausias pavojus laisvei. Tai yra jau minėta suvokimo perspektyvos, empatijos stokos, imperialistinės sąmonės ir proto ideologijos pasekmė. Gali būti mąstoma taip: mano sąmonė yra laisva, tačiau visa kita yra tik mano sąmonės tąsa, kaip valdau artimiausią aplinką, savo kūną, taip turiu ir galiu valdyti viską. Kito kūno introjekcija man nesuvokiama ir neegzistuoja, todėl šiam kūnui aš nepripažįstu jokios laisvės. Tokia yra imperialistinės sąmonės klaidinga logika. Blogis kyla iš nežinojimo. Sąmonė neišsiskiria iš pirmapradžio susiliejimo, nesuvokia, kad aplinka jai yra tik viduje esantis vaizdas, kad už to vaizdo egzistuoja išorinis pasaulis, ir kad kitas kūnas ne tik to vaizdo sudėtinė dalis, bet ir išorinis individas su savo pasaulio vaizdu ir savo ribota valdoma aplinkos teritorija. Šiuo atžvilgiu visi žmonės yra lygūs.

14. –Daugiausiai blogio žmonijos istorijoje kilo dėl imperialistinės ideologijos, kuria vadovavosi iliuzijose skendintys individai ar jų grupės. Ideologijos yra sąmonės požiūriai į introjekcijos objektus žiūrintys per proto, idėjos ir žodžio iliuzijos prizmę. Sąmonė negalinti transcenduoti žodžio ir nesuprantanti koks žodžio statusas, o koks kito individo statusas introjekcijoje yra iliuzinė sąmonė, nepasiekusi aukštesnio žinojimo lygmens. Tokiame pasaulyje koks jis yra iš tikrųjų nėra nieko kas turėtų daugiau vertės negu kito individo laisvė ir dėl ko jį galima būtų pavergti. Fizinio kūno poreikius galima patenkinti ir nepaneigiant kito individo laisvės, tuo tarpu sąmonė neturi jokių poreikių išskyrus buvimą tuo kas ji yra, o visa kita yra iliuzija ir nežinojimas. Nepripažinti kito individo laisvės, kas yra imperialistinės sąmonės esmė, reiškia skendėti nežinojime. Visos imperialistinės ideologijos, pažeidžiančios kitų individų laisvę, žemės rojų ir gyvenimo ramybę pavertė nepelnytu pragaru daugeliui žmonių, kurie buvo vertesni daug geresnio gyvenimo. Tačiau žmogaus esmė visada palieka galimybę ir viltį, kad žmogus suvoks save ir pasaulį ir jame neliks iš nežinojimo ir iliuzijos kylančio blogio.

15. –Matome, kad laisvės problemoje svarbus yra sąmonės „požiūris“. Požiūrį mes visų pirma suprantame kaip žodžio perspektyvos iliuziją arba kitaip ideologiją. Žodžiai, mintys yra proto reprezentantai introjekcijoje. Ideologiniam mąstyme sąmonė protą valdo taip, kad ji nuolatos atsiduria žodžio iliuzijos perspektyvoje ir tą iliuziją projektuoja į sąmonės objektą introjekcijoje. Pavyzdžiui, politikui pilietis yra „valstybės nuosavybė“, vergvaldžiui šitas individas yra „vergas“, kapitalistui šis žmogus yra „darbininkas“ ir t. t. Iliuzijos priežastis yra ta, kad nesuprantamas introjekcijos dalių statusas. Galvojama, kad mintis arba žodis yra reali introjekcijoj duoto objekto savybė. Nors iš tikrųjų mintis arba žodis yra tik komunikacinis signalas introjekcijos viduje arba tarp individų. Šis signalas tik pakeičia ir reprezentuoja vaizduotės arba tikrovės objektą ir leidžia sąmonei objektų pakaitalais manipuliuoti. Nesuvokiama, kad kitas individas nėra tik tavo sąmonės tąsa introjekcijoje, kurios negalima valdyti taip, kaip valdome savo kūną. Kitas kūnas turi tokią pačią introjekciją, kuri yra sąmonė ir tas kitas kūnas yra kitos sąmonės nuosavybė. Taip susiliejusi su introjekcijos dalimi sąmonė užsidaro ideologiniam kalėjime ir nesugeba išsiskirti ir transcenduoti savo introjekcijos. Nesuprantama, kad introjekcija yra tik sąmonei duotas aplinkos vaizdas, o pati aplinka nuo sąmonės nepriklausoma.

16. –Dabar panagrinėkime klausimą ar sąmonė gali būti atsiskyrusi nuo introjekcijos aplinkos modelio. Pabandykime įsivaizduoti sąmonę, kuri nieko nemato, negirdi, nejaučia, nemąsto, kuri neturi jokio objekto išskyrus save pačią, kuri suvokia tik suvokimą. Tokią būseną įmanoma įsivaizduoti, tačiau norisi manyti, kad su aplinka nesaveikaujanti sąmonė yra žemesnio lygio sąmonė. Kad pakiltų į aukštesnį lygį, būtina sąlyga yra sąveika su aplinka, o tos sąveikos  prielaida yra kūnas su savo aplinkos fiksavimo priemonėmis. Galima kelti hipotezę, kad sąmonė, kadangi ji sudaryta iš tokios pat medžiagos kaip ir aplinka, egzistuoja ir už gyvo organizmo, tačiau toks egzistavimo būdas turėtų būti žemesnio lygio negu žmoguje, nes tokioj būsenoj nėra kaip sąveikauti su aplinka. –Žmonės turi Dievo idėją, tikima, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveiklsą, tačiau kaip mes matėme žmogus yra aplinkos introjekcija, tad kyla klausimas ar Dievas turi introjekciją. Jeigu neturi, kyla klausimas kaip jis gali sąveikauti su fiziniu pasauliu. Jeigu sąmonė būtų Dievo dalis, arba sudaryta iš „dieviškos“ medžiagos, tai jos galimybės labai ribotos ir ji gali valdyti tik mikroskopinę materijos dalelę, su kuria ji tiesiogiai susijusi. Žinoma, galima kelti ir kitokią hipotezę, kad visa materija turi sąmoningumo galimybę, kuri realizuojasi per kiekvieną gyvą organizmą. Tai galima laikyti visatos materijos „dieviškuoju“ aspektu. –Tad ar negalėtų būti taip, kad organizme atsiranda sąmonės „materijos“ koncentratas, kuris pakelia šią materijos formą į aukštesnį lygį. Tokiu atveju žmogus ir bet koks gyvas organizmas iš tikrųjų būtų kūrinijos viršūnė, per kurią transcendencija įgyja akis, ausis, protą ir t. t. Tokiu būtų galima manyti, kad per kiekvieną individą kalba pati transcendencija ir todėl kiekvienas individas įgyja nelygstamą vertę.

17. –Gamtinėje aplinkoje nėra jokios bendros sąmonės ar bendros introjekcijos, yra tik individualus kūnas savyje nešiojantis introjekciją. Visi socialiniai dariniai, tokie kaip bendruomenė, visuomenė, arba politiniai dariniai, tokie kaip valstybė, imperija, yra išvestiniai ir antriniai individo atžvilgiu. Visi šie dariniai yra imperialistinės sąmonės produktai, žiūrint istoriškai, todėl nenuostabu, kad per visą Europos istoriją iki 19 amžiaus egzistavo vergovinė santvarka vienokiu ar kitokiu pavidalu, pradedant Senąja Graikų civilizacija, ir baigiant šiuolaikinėmis Europos valstybėmis 18-19 amžiuose. Be to galima įžvelgti vergovinius santykius ne tik tarp konkretaus vergvaldžio ir jo nuosavybės, vergo, bet ir tarp valstybės ir jos nario, kuris sakoma yra valstybės nuosavybė. Jeigu žmogus laikomas nuosavybe, į jį žiūrima kaip į daiktą-vergą, neturintį jokios laisvės. –Bet kas realiai yra valstybė? Introjekcijoje yra tik žodis ir kitų individų kalbantys kūnai. Tų kitų kūnų pagrindinis bruožas yra tas, kad jie nepripažįsta tavo laisvės ir tavo atžvilgiu elgiasi agresyviai, t. y. kėsinasi į tai kas jiems nepriklauso, kas yra kitos introjekcijos, todėl svetima „teritorija“. Imperialistinės sąmonė ar tai būtų „valstybinis“ mąstas, ar pavienio individo mąstas pagrindinis bruožas yra tas, kad ji nepripažįsta kaimyno teisės į laisvą egzistenciją. Tokia yra situacija introjekcijoje, kurią galima suvokti nusimetus visų iliuzijų šydą.

18. –Nagrinėjant traktato pradžioje iškelta laisvės problemą, buvo parodyta kaip ji siejasi su žmogaus esmės problema. Mes matėme kad laisvė yra žmogui įgimtas troškimas; nėra žmogaus kuris pats sau netrokštu laisvės, netgi jei jis neigia laisvę kitam, apakintas ideologijos iliuzijos. Dabar aišku, kad būdamas laisvės šaltinis žmogus gali būti ir didžiausias laisvės priešas. Būdamas laisvės priešas žmogus didžiausią ir brutaliausią vergovės imperiją įkuria per „visuomenę“ ir „valstybę“. Pavienis individas vergovės niekuomet nesukuria, nes jam galima nesunkiai parodyti jo vietą esinijos sandaroje. Istorijoje vergovės šaltinis ir pagrindas visuomet buvo „visuomenė“ ir „valstybė“ kaip imperialistinės sąmonės užvaldyto individo dirbtinis konstruktas. Todėl išnagrinėję žmogaus esmę, mes turime suvokti ir tai, kokia yra „visuomenės-valstybės“ esmė. Be jos esmės supratimo taip pat nėra ir pakankamo laisvės esmės ir jos priešybės, nelaisvės, esmės supratimo.

19. –Aptardami visuomenės ir valstybės esmę, mes pradėsime nuo kelių empirinių banalybių, kurios sudarys mūsų svarstymų pagrindą. Empirija žmogui yra aplinkos vaizdas introjekcijoje, į kurį sąmonė projektuoja vidinę ar išorinę kalbą. Pirmas paprastas pastebėjimas yra toks, kad jokioje empirinio pasaulio vietoje išskyrus kalbą nėra tokio natūralaus darinio kaip visuomenė ir valstybė. Mes matome tik įvariai sugrupuotus ir persigrupuojančius individus, į kuriuos projektuojami įvairūs kalbos ženklai. Skendėdama ideologijos perspektyvos iliuzijoje, mūsų samonė gyvena pasaulyje, kurio iš tikro nėra. Antras empirinis pastebėjimas yra toks. Visuomenė-valstybė yra grupė individų, kuri apakinti imperializmo ideologijos siekia užvaldyti ir užvaldo kitus individus, paversdami juos savo nuosavybe, kurią jie mano galintys naudoti kaip nori, ir nepripažįsta jiems jokios laisvės. Jeigu individas yra „valstybės turtas“, tai realiam pasauly jis yra valstybės vergas. O jeigu valstybė yra tik tam tikra grupė individu, tai jis yra tų individų vergas. Mes jau matėme kaip žmogaus esmėje atsiranda imperialistinė sąmonė. Taip ilgus šimtmečius valstybės buvo vergvaldžių grupės įrankis, kurio pagalba jie išnaudojo laisvus individus.

20. –Vergovinė visuomenės santvarka pasižymi tuo, kad ji rūšiuoja žmones ir pagal tai vieniems pripažįsta laisvę, o kitiems – ne. Tokioje santvarkoje remiamasi prielaida, kad žmogus žmogui nelygus, nors mes matėme analizuodami žmogaus esmę, kad pagal ją visi žmonės yra vienodi. Ir valkatos, ir prezidento žmogiškoji esmė yra ta pati, dalykas tik tas, kad visuomenė valkata žmogų paverčia atimdama visą jo turtą ir pastatydama jį į tokią padėtį, kad jis turi gyventi ant išlikimo ribos. Nepaisant to žmogaus esmė nesikeičia. Istorijos eigoje mes matome, kad valstybės ir visuomenės pagalba buvo dirbtinai įtvirtintas neteisingas ir jo prigimties neatitinkantis požiūris į žmogų, jei ne į visus, tai bent jau į labai didelę jų dalį. Tačiau mes jau minėjome, kad šiame pasaulyje nėra nieko vertesnio, dėl ko iš žmogaus būtų galima atimti jo laisvę. Savo poreikius galima patenkinti ir nepažeidus kito individo laisvės, o visa kita yra iliuzija ir gyvenimo tuštybė. Tad dirbtinai sukonstruota neteisinga sistema gali ir turi būti keičiama.

21. –Išnagrinėjome žmogaus laisvės prigimtį ir vergovinės valstybės esmę. Istoriškai žiūrint vergovinė valstybė yra praeitis, o šiuolaikinėje valstybėje įtvirtintos visos pagrindinės žmogiškosios vertybės, tarp kurių yra ir žmogaus laisvė, ir nėra ko siekti, net kalbėti apie laisvę neverta, nes tai savaime suprantamas dalykas. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, apie laisvę kalbėti visuomet verta, viena priežastis jau minėta pradžioje: visuomet yra galimybė, kad žmonija sugrįš prie ankstesnio mąstymo būdo, todėl mes turime žinoti, kodėl laisvė yra viena iš pagrindinių vertybių žmogaus gyvenime ir kodėl verta jos siekti. Tokia pagunda kai kuriems individams yra ar gali būti labai stipri, ypač kai atsiras galimybės, jei dar neatsirado, žmones pavergti mokslinės technikos priemonėmis. Kitas dalykas yra tas, kad žmogaus laisvė, net jei ir gerbiamos pagrindinės jo teisės, iki galo nerealizuotos net šiuolaikinėje valstybėje, todėl apie laisvę kalbėti verta ir dėl šios priežasties. Maža to, laisvės nepagrįstas suvaržymas paslėptomis ir iki galo neįsisamonintomis formomis gali egzistuoti ir šiuolaikinėje valstybėje, tad vėlgi tai reikia iškelti į dienos šviesą. Juk vergovinės valstybės paveldas ryškus ir mūsų dienomis, nes vis dar galima išgirsti, kad ne valstybė yra žmonių turtas, bet žmonės yra „valstybės turtas“. Bet laisvi žmonės žino, kad jie nėra niekieno turtas.