ramybė

ramybė ateina pamažu
kai jau pavargęs nerimauti
aš surenku iš pažemių
suplėšytos ramybės skiautes

sudilę įspudžiai dienų
kaip paraštės geltonų
senų reikšmingų sąsiuvinių
prabyla nereikšmingu tonu

suskilę atminties krislai
išbyra pro blakstienas
ir taip aukštai ir taip giliai
iš daugumos nors vienas

***
žmonės dažniau pamiršta
nei prisimena

ilgesiui nepalankios
kalkėjančios kraujagyslės

štai einu gatve
pamiršęs kaip troškau ja eiti

aš tik dūmas virš kamino
gal sušildysiu
galvojantį apie ugnį

***