Johnas Walkeris ir ... nieko

- Sveika, gal galiu užeiti?
Paimu už kaklelio ištiestą „John Walker“. Kaip visada, net nebeklausiu: “O kur gėlės? “.
- Aš tai sveika... Prašom į vidų.
- O kodėl nebeklausi: “O kur gėlės? “?
- Todėl, kad tu jų niekada neatneši.
- Ach, taip? - ištraukia kitą ranką iš už nugaros. - Aš, žinau, kad tau patikdavo našlaitės, bet...
- Suprantu, „Iki“ tokių nebuvo...
- Todėl...
- Raudonos rožės ir viena balta. Viduryje.
- Todėl... Kažkada sakei, kad tau ir tokios būtų neblogai.
Mane nervina jo šypsena. Perdaug pasitikinčio savo teisėmis.
- Žinai, man dabar visokios gėlės gerai. Kad tik jų būtų. Bet šitų nepriimsiu.
- Tvarkoj, - švysteli gėles į laiptinę. - tik šitą viskį aš su tavim išgersiu.
- Ne tik su manim. Prašom. Ir nepamiršk nusiauti batų. Ir ... pas mane yra mažų vaikų.
- Okey... Juk žinau.
- Kad jau žinai, parodysiu kelią į svetainę. Juk mano naujame bute pirmąkart.
- Labai jau dažnai tu juos keitinėji.
- Tau taip atrodo, nes retai matomės, - pasakiau ir iškart nusikeikiau, - po velnių, vienas taškas tavo naudai.
Tegu pasidžiaugia. Man vienodai. Įvedu jį  į svetainę, kur prie žurnalinio staliuko mano vyras su savo draugu gurkšnoja taip pat viskį. Šiek tiek pigesnį. Man nesvarbu.
- Čia mano klasiokas Marius.
Vyriškiai susmeigia savo akis į mus, o tai erzina. Ar man to reikia?
- Kažkada buvo šiek tiek daugiau, -  žvilgteliu vyrui į akis, mirkteliu jo draugui. - Prašau neskriausti ir priimti į kompaniją Johną Walkerį...
      „Nes jis vis vien išeis“.
Nors mes, kaip visada, atrodome puiki pora. Vyriškis su tvarkingai išlygintais marškiniais ir griežtai firminiais „Lewis“, ir aš su juodais marškineliais (ačiū dievui, persivilkau prieš pusvalandį, nes buvau katastrofiškai nuterliota vaikiškomis košelėmis ir snargliukais, bet koks man skirtumas, kas kam darbo, ir apskritai..) ir su neaiškios firmos džinsais. Be abejo, mes žiūrimės gražiai. Abu su spindinčiom šypsenom.
Vyras pasimuisto kėdėje.
- Mano vyras – Gvidas, ir šeimos draugas – Ričardas. Sėskis. Atnešiu stiklinę.
Šitas vizitas manęs nestebina. Nes tai buvo, ko aš tikėjausi kada nors. Ir, žinoma, ne šiandien. Jis galėtų gauti į snukį, aš to netgi norėčiau. Tik jis negaus. Nes jis moka. Negauti. Galiu gauti aš. Bet aš taip pat pasistengsiu. Kad negaučiau. Mudu tokie...
- Čia tavo jaunėlis parpia, - dirsteli į ant sofos susirangiusį mažių.
- Vidurėlis. Mažoji miega kitame kambaryje.
- Tai turi jau tris?
- Ir turės ketvirtą, - mesteli mano vyras.
- Mes taip nesitarėm, - atsikertu.
- Bet, bac... įsiterpia Ričardas.
Tyliu. Teliuskuoju ledus viskyje. Iš esmės- man pikta. Neaišku, ant ko.
Marius nusišypso:
- Kai paskutinį kartą matėmės su tavo žmona, Gvidai, vaikai buvo tik du.
- Jie visi mano.
- Aš neginčiju.
- O aš manau, kad pasidalinkit po vieną ir duokit mamai nors porą dienų paatostogauti, - dribteliu į  krėslą.
„Trys vyrai ir trys vaikai“.
- Trys vyrai ir trys vaikai, -kaip ir tikėjausi, ima blevyzgoti Ričardas. Gal ir į gera. Tęskime.
- Ir visi mano: Gvidas.
- Kai lankiausi šiek tiek anksčiau, vienas dar buvo ...
- Aš labai gerbiu abu savo vyrus, Mariau. Tiek buvusį, tiek dabartinį. Ir kalba, ne apie... Na, ko mes čia sėdim? Ko aš čia sėdžiu? Nuostabių vyriškių kompanijoj? Kiek ledukų?
- Cool . Tavo žmona, nuostabi. Cool. Bet aš ją pažįstu seniau.
- Už tai aš – intymiau. Ji mano vaikų motina.
- Už tai dingas tostas. Mano žmona taip pat laukiasi.
Mes išgeriam. Aš neišmetu stiklo iš rankų. Viskas puiku ir į gerą.

Ričardas išmaknoja parnešti dar viskio. Mano vyras įsileidęs į diskusijas apie buriavimą su Johnu Walkeriu, kuris dar neišėjo. Aš tvarkingai suguldau vaikus į jų vietas ir imuosi pjaustyti sūrį. Nežinau, ar jis tinka prie viskio. Tiesiog jaučiu, jog turiu kažką veikti.
Grižęs Ričardas man vėl įteikia viskio butelį ir rožių puokštę:
- Žinai, brangioji, nepirkau, nors gal ir derėtų, radau laiptinėje. Tikriausiai, kaip tik tau.
Du taškai tavo naudai.
---
-O tu viskio mosteli... tarsteli Ričardas.
- Ir džiną su toniku mėgsta: Marius.
- Ir apklostys Gvidą, o aš čia kur nors pakrisiu... O judu...

Jie mane paliko. Knarkimas – ne koks užnugaris.

-Džino su toniku?
-To, kas buvo prieš penkiolika metų?
- Rengiamės ir einam?
Ir vėl jo viršus. Bet...
Įsikūrus jaukiame bare man vėl taip pat šilta ir taip pat spaudžia gerklę. O kadangi nenoriu prarasti taškų tariu:
- Mes su tavim niekada gerai nesimylėjom.
- Įsitikinusi?
- Taip. Aš dar nemokėjau, o tu nenorėjai vaikų.
- Man jų ir dabar nereikia. O kaip tu su juo dulkiniesi?
- Myliuosi ir tiek. Taip, kaip su vyru, kuris yra mano vaikų tėvas. Giliai. Taip, kaip man ir jam patinka, - atkraginu galvą, - taip, kaip tu myliesi su savo žmona. Ar bent jau panašiai...
- Aš neturiu besilaukiančios žmonos...
Taškai nustoja egzistuoti.
Bet aš rami. Per daug rami, net neklausiu, kur buvo dingęs.
- Mokiausi Švedijoj... Jeigu ką...
Kaip visada. Jis visada toks. Kaip visada.
- Greitai turėsiu viską. Ir pasiimsiu tave.
- Mano vaikai...
- Jie jau bus užaugę.
- Matyt tą „greitai“  mes nevienodai suprantam.
Nusišypso.
Nusišypsau ir aš. Ne taip, kaip jis tikėjosi:
- Kada dar kartą apsilankysi?
Gūžteli pečiais. Bet jaučiu kaip pergalė sukasi į mano pusę. Atsistoju:
- Aš jau turiu, o tu tik tariesi turėsiąs. Visada turėjau, o tu tik tareisi...

-