Pasaka-pakasa. 3 dalis

EDAS AUSTWORKAS                                               

                                                    Pasaka-pakasa
                                             
                                                        III dalis



Blogo oro ir prastos sveikatos prispaustas dėdė Dziabas – kaimo išminčius – pasiliko namuose su mažiausiu anūku Triapkalajum.
- Žuvis yra nepaprastai geras energijos šaltinis. Prieš srovę žuvauti yra efektyviau. Nors čia žuvys yra seklumoje, jų pasigauti galima ir taip, - patogiai atsilošęs smirstelėjusiame nuo laiko krėsle, dėdė Dziabas skaitė didaktinės literatūros leidinį, kurį užsiprenumeravęs, kas mėnesį gaudavo iš knygnešio Bagdono Tripgaudo.
- O lokys gali bėgti taip pat greitai kaip ir arklys? – skardžiu balsu per ausis trinktelėjo anūkas.
- Visai teisingai, - nusišypsojo dėdė Dziabas ant galvos užsilipusiam  anūkui.
- Tai kur tada skirtumas? – isterijos apimtas suspigo vaikas.
- Rafinuotumas, - savom galimybėm bandė aiškinti senelis, - kuo rafinuotesnis žuvavimo būdas, tuo rafinuotesnis žvejys. Supranti? Šaknyse yra 25 kartus daugiau baltymų nei viename žuvies ikros rutulėlyje, taigi ir naudos iš uogos kaip iš uogos, o iš ikros naudos kaip iš verslo...
Anūkas susimąstė – nuleido seilę ir išsivėpė. Jis įsivaizdavo esąs vilkas. Sustaugė, pašoko ir išsišiepęs griebė seneliui už gerklės. Išsigandęs, tas puolė ant grindų, purtydamasis jį nuo kupros.
Tai - eilinis priepuolis. Triapkalajus buvo kaimo tamsuoliškumo ir bukumo auka. Kaimiečių kalba tariant – gyvas velnias. Šitam vaikiščiui dėl pernelyg lakios vaizduotės užeidavo „chūj-znajyt-što“, kaip sakė daktaras, atvykęs iš miesto. „Jūsų vaikas yra prakliatyj-sūkin-syn! “ – klykdamas, pro duris išlėkė daktaras, kai Triapkalajus nukando jam ausį ir išsuko koją.
Šeima turėjo problemą. Vaikas nesitaisė. Tik dėdė Dziabas - Triapkalajaus senelis – sugebėdavo sutramdyti šią vyriškos veislės dešimtmetę išgamą: stvėręs už čiupros, drėbdavo žemėn kaip mėšlo krūvą ir prispaudęs kareiviško bato kulnu, gerai pazulindavo į grindis, kol tasai apsiramindavo. Šitaip ištrėkštas, anūkėlis dažnai užtrukdavo atsigauti. Tai, žinoma, suneramindavo motiną. „Gailėk mūna vaiku! “ – daužydavo kėde per galvą niekuo dėtą savo tėvą Dziabą įdūkusi šeimininkė. Bet vaikui atsigavus, šėlsmas praeidavo: motina užsiversdavo arielkos kibirą, tėvas grįžęs iš laukų apskritai nebekreipdavo dėmesio, o senelis netekęs vilties, eidavo kirsti malkų pas kaimyną, kai nebelikdavo ką kapoti savam garde.
Kaime figūravo ir konkuravo trys šeimos. Tai buvo – Bedantevičiai, Dziabinskai ir Bezdūnai. Taigi, Bezdūnai skirtingai nuo kitų šeimų, labiausiai rūpinosi pinigais ir išsilavinimu. Jie ruošėsi steigti kaimo šokių klubą ir muzikos mėgėjų būrelį, kuriame rinktųsi aukšto intelekto kaimiečiai, tobulintų savo įgūdžius ir sugebėjimus. Bet juk tai, skaitytojau gerbiamas, tau visai neįdomu? Ar ne? Na ir teisingai, man irgi. Taigi tęskime iš kito galo...
Paulius Bezdūnas - šeimos galva – nesėdėjo išvertęs bambos ir pro langą nežiopsojo kur pakliuvo, o dirbo kaip tikras vyras, kad net rūrą prakaitas griaužė. Ir vistiek retkarčiais būdavo pavadinamas ožiu arba žalčiu (kitaip keiktis žmona nemokėjo dėl be galo žemo intelekto).
- Kur krosnis? – kartą paklausė žmona, besirausdama arklio subinėj, - aš radau raudonų plytų, kaip sakei, tokių mums reikia. Tai paėmiau kelias po ančia.
Vyras ištraukęs mėšliną galvą iš tvarto nustebo:
- Kur? Kur radai plytų? – paklaikusiom akim jis išvertė žiaunas kaip perviręs pugžlys, - ar iš Bedantevičiaus nukniaukei? Jei taip – žviegsi kaip pjaunama kiaulė! Tai kaip? Iš kur parovei plytų?
Žmona išsigandus grąsinimo, net paspringo šieno kunkulu ir nieko nesakius iki pečių sulindo arkliui į užpakalį.
Po tokios saviveiklos, kaip visada, Paulius žmonai išlaužė ranką ir koją.

Kitą dieną Poncijus Lakūnas sėdęs karieton išriedėjo į miestą. Liūdnas jis tą rytą buvo. O ryto būta gražaus: švietė saulė, jos neužstojo debesys, nepūtė vėjas ir buvo gana šilta. Karietoje lengvai dvelkė šūdu (vėliau Poncijus išsiaiškins, pats įmynęs) ir negalima neigti, kad tai labai gerai veikė - atrodė, apsišikai iki ausų, bet neaišku pro kurį galą.
Karieta lengvai tratėjo ir kratėsi aukštyn žemyn. Taip pat ir dantys. Ilgesingai žvelgdamas pro langelį, Poncijus prisiminė Bedantevičienę, bučiuojančią jam ranką, gailestingai baubiančią, drebančią kaip šaltienos gabalas... ir Poncijų supykino.
- Stok! – žaliuodamas kaip agurkas pro langelį sugargaliavo vežikui.
- Kur? – rėždamas arkliams per pasturgalius žagtelėjo vežikas.
- Čia! – iškriokė Poncijus, kiek įstengdamas garsiau, bet nebesuspėjo – dėjo šliauką skersai kelnių ir nudribo į rugių lauką kaip runkelis iš vežimo.
- Šeimininke, a kas yr? – susirūpino vežikas iššokdamas iš karietos. Arkliai neramiai prunkštė ir trypinėjo. Pakelėj lingavo rugių laukas plytintis iki pat Gavnanoro girios. Vežikas Gediminas dulkėtais čiabatais ėjo aplink karietą baikščiai dairydamasis savo pono Poncijaus Lakūno, bet tas kaip į mėšlą prasmego. Vieškelio dulkes nešė tiesiai į veidą - Gediminas ėjo prisimerkęs. Apėjęs, pamatė pravertas dureles ir nukritusį savo pono skryblių žolėje. Pono nesimatė. Po kojomis pranašiškai sucypė prispausta skruzdėlė.