Kalvis nekalęs

Viskas nuskęsta sielvarte
Kur beldžiasi mano siela
Kur mano siela slepiasi
Kur prieglobsčio ieško nedrąsiai

Veidai kraipos nuo nerimo,
Iš pykčio, iš skausmo,
Iš juoko besaikio pasenusio

Kur dedate savo bagažą
Kai kiti apsikrovę
Prisiglaust pasiprašo...

Kur miega begėdė fantazija
Iškrypusį vaizdą nutuokianti
Liūdnos vienišos akys
Gyvybė bekraštė užgesusi.

Tuštumoj nebetelpa niekas
O būti kažkuo mes negalime
Gyvuliu virtusi pasaka
Pagavus mane tolyn neša.

Išlaisvinti gali tik gėris,
kurio nebėra nei pas vieną
Toks turbūt tasai kelias
Aš amatu - kalvis... nekalęs.